Lietuvių kalbos kintamųjų garsų [ie], [uo] eksperimentinė analizė

LTDarbe atliekama lietuvių kalbos kintamųjų garsų [ie] ir [uo] eksperimentinė analizė. Tradiciškai šie garsai priskiriami dvigarsių klasei ir vadinami sutaptiniais dvibalsiais. Tačiau šie garsai yra labai nepastovios artikuliacijos, jų segmentavimas per daug sudėtingas, kad būtų galima išskirti tik dvi garso dalis ir kalbėti apie juos kaip apie dvibalsius. Todėl lietuvių kalbotyroje dabar siūlomas vis plačiau prigyjantis poliftongo terminas, kuris vartojamas ir šiame tyrime. Siekiant atsakyti į klausimą, kuo laikytini lietuvių kalbos sistemoje šie kintamieji garsai - viena savarankiška fonema ar fonemų junginiu, jie analizuoti eksperimentiniais metodais. Medžiaga eksperimentams imta iš vakarų aukštaičių kauniškių tarmės, artimiausios bendrinei kalbai. Tyrimas patvirtino, kad aptariamieji garsai iš tikrųjų yra labai nepastovios artikuliacijos, ypač kinta atvirumas bei įtempimas: poliftongų pradžia labai uždara ir įtempta, o pabaigoje tiek [ie], tiek [uo] primena atvirąjį [a], tik dar mažesnio įtempimo. Skirtingai negu sudėtinių dvibalsių, jų praktiškai neįmanoma suskaidyti į dvi dalis, nes negalima surasti aiškios ribos tarp pirmojo ir antrojo dėmens. Garsų kokybės tyrimas rodo, kad šiuos garsus vargiai įmanoma laikyti dviejų fonemų junginiais: poliftongų pradžia aiškiai primena ne trumpąjį, bet ilgąjį balsį, o tai visai nebūdinga dvigarsių klasei. Pagal kokybinį panašumą poliftongus lengviau suskaidyti ne į dvi, o į tris sudedamąsias dalis, o bandant skaidyti į du garsus būtų gauti kintami alofonai - tokių alofonų fonemų inventoriuje nėra, todėl toks skaidymas pažeistų svarbiausius fonologinius principus.Reikšminiai žodžiai: Poliftongas; Dvibalsis; Monoftongas; Ilgis; Kokybė; Polyphthong; Diphthong; Monophthong; Length; quality.

ENThis paper presents the results of an experimental research of [ie] and [uo] - in the analysis they were contrasted in length and quality with the corresponding nearest monophthongs. It has been established that the polyphthongs are 1,61 times longer than the monophthongs, and in this respect they are closer to the diphthongs. The quality of the polyphthongs varies greatly: the beginning of [ie] is closest to the long [i], its middle to [ę], and the end to [à]; in the case of [uo] the beginning is closer to [u], the middle to the open [ɔ], and the end to [a]. There is no rigid boundary between the first and second constituents. The range of the quality alteration is wider in the position - C rather than in -Ĉ, and the influence of the acute intonation is greater than that of the circumflex. These conclusions are arguments in favour of the monophonemic phonologic nature of the sounds under consideration. [From the publication]