Tautinio stiliaus stereotipai tarpukario Lietuvos interjeruose

LTStraipsnio objektas - tarpukario gyvenamieji ir visuomeniniai (moterų seklyčios, restoranai ir pan.) tautinio stiliaus interjerai. Pasitelkus faktologinį metodą, aptariami keistesni nacionalumo pasireiškimo aspektai. Prieinamos išvados, kad utriruojant tautinio savitumo idėją buvo kratomasi kosmopolitiško požiūrio į gyvenamosios aplinkos sutvarkymą, diegta tautinė savivoka, einama savito stiliaus ieškojimo linkme. Tautiniu stiliumi įrengti reprezentaciniai tarpukario Lietuvos interjerai - galingo neoromantinio sąjūdžio dalis. Labiausiai tautinis stilius buvo populiarus ideologizuotose, su tautinės savimonės įtvirtinimu susijusiose įstaigose. Kadangi didžiausios tautiškumo puoselėtojos tarpukariu buvo moterų organizacijos, tad pirmiausiai lietuviškas stilius buvo propaguojamas moterų seklyčiose, klubuose ir kitokiuose jų susibuvimų vietose. Liaudiško stiliaus bruožų siekta suteikti ir visuomeninių renginių apipavidalinimui. Neretai interjerų apipavidalinimui skelbti konkursai, išleistos nemažos lėšos, sutelktos stipriausios to meto dailininkų ir architektų pajėgos. Tačiau greta šių buvo daugybė menkesnių tautiškumo apraiškų vidaus architektūroje. Todėl kuriant interjerus neišvengta klaidų, nepaisant to, nemažo perdėjimų ir nukrypimų, paskleistų liaudiškumo stereotipų skaičiaus, šios klaidos padėjo atsikratyti kosmopolitiško gyvenamosios aplinkos sutvarkymo, gaivino tautiškas vertybes.Reikšminiai žodžiai: Tarpukario Lietuvos kultūra; Tautinis stilius; 4-ojo dešimtmečio interjerai; Tarpukario Lietuvos taikomoji dailė.

ENThe article analyses private and public (premises of women's organizations, restaurants, etc.) national-style interiors. These are premises previously considered as unimportant; therefore they did not attract the attention of the researchers of the interwar period. The interiors of the salon of the Lithuanian Women's Council (1933) and the Lithuanian Women's Club (1937) in Kaunas are reviewed as well as the guest room decorated in folk-style, that existed in the interwar period at the Kaunas railway station. Facts are given about the interior of a folk-style chapel, which was intended to be exhibited at the World Exhibition in Paris in 1937, about fragments of dining and sitting rooms. Even stranger manifestations of national style are found: folk-style tents of scouts at the national camps, the Hall of Three Dukes in the Metropolis restaurant. Private folk-style interiors were scarcer, limited to ethnographical accents (cushions, serviettes, rugs) in apartments. Conclusions are made that predominantly public interiors of ideological purpose were designed in the national style. The national interiors under review are related to the Neoromantic movement in Lithuania of the interwar period, which brought back from oblivion Lithuanian folk art, encouraged to create professional pieces of art having ethnographical features. The movement of national romanticism played an important role in the development of national consciousness, but it also spread out many national-style stereotypes attributable to mass culture, which are deeply rooted even nowadays. [From the publication]