Juozas Ignatavičius ir tarpukario Lietuvos istorinė tapyba

LTStraipsnyje pristatoma iki šiol lietuvių menotyrinėje literatūroje neaptarta tapytojo Juozo Ignatavičiaus (1884-1940) kūrybinė biografija, svarstomas jo meninio palikimo vertės klausimas. J. Ignatavičiaus dailė gvildenama tarpukario meninės kultūros kontekste; išryškinama istorinio žanro raida, jo specifiniai bruožai. Konstatuojamas tokio pobūdžio dailės savalaikiškumas bei aktualumas, tam tikras tarpukario Lietuvos visuomenės istorinės sąmonės persilaužimas, perėjimas nuo XIX a. romantizmo prie modernesnių idėjų, suteikęs mėgėjiško akademizmo bruožų turinčiai J. Ignatavičiaus kūrybai marginalinį pobūdį. J. Ignatavičius buvo gana tipiškas praėjusio amžiaus pirmosios pusės lietuvių dailininkas, dėl sunkių materialinių sąlygų nepajėgęs įgyti gero meninio išsilavinimo, bet tuometinėje meno erdvėje sugebėjęs rasti savo nišą ir intensyviai pasidarbavęs kaip portretistas bei istorinio žanro kūrėjas. Būtent istorinio žanro tradicijos nebuvimas ir profesinių įgūdžių stoka neleido jam prilygti pirmo ryškumo žvaigždėms ir tai pamažu nustūmė jį į meninio gyvenimo pakraštį. Jo kūrybinis palikimas nebuvo registruojamas, ir šiandien sunku pasakyti, kiek darbų išliko. Devyni paveikslai saugomi Vytauto Didžiojo muziejuje, dalis kūrinių žinoma iš reprodukcijų, kitų minimi tik pavadinimai.Reikšminiai žodžiai: Juozas Ignatavičius; Paveikslai; Istorinė sąmonė; Vytautas Didysis, 1350-1430 (Vytautas the Great).

ENThe article is the first attempt to disclose the artistic biography of Juozas Ignatavičius and to measure the artistic value of his output, the subject not yet touched in the Lithuanian publications on art. Ignatavičius' works are reviewed in the context of the inter-war artistic culture. The author analyses the development of the historic scene painting, points out the major works on this theme and indicates the specific features of this genre. In addition, the popularity of the stylistics of academic realism in the inter-war art is shown. In the conclusion, the author points out the timeliness and actuality of such a genre and asserts that a kind of break in the historic consciousness of society and the shift from romanticism to modern ideas lent marginality to Ignatavičius' works possessing features of amateurish academism. [From the publication]