Dailė kaip politikos kalba. : Lietuva 1918–1940

LTStraipsnyje apžvelgtas tarpukario Lietuvos dailės oficialaus stiliaus formavimasis. Šio stiliaus ypatumai siejami su siekiais kurti šalyje pilietinę visuomenę bei garsinti Lietuvos valstybę užsienio šalyse. Aptariamas propagandos ir reprezentacijos tikslų poveikis dailei: ikonografijai, stilistikai, žanrinei struktūrai, bandoma atsakyti į klausimus: kokiais būdais mėginta įgyvendinti šiuos tikslus, kiek svarbi šiuo požiūriu buvo dailė? Atsakymų ieškoma apžvelgiant tarpukario Lietuvos dailę, reprezentuojančią vadinamojo oficialaus stiliaus plėtotę (kūriniai, sukurti globojant bei skatinant valstybei ir skirti visų pirma viešosioms erdvėms). Oficialusis stilius suprantamas kaip ikonografija bei stilistika, išreiškusi valstybės vaizdinį, atitikusį reprezentacijos bei propagandos tikslus. Tarpukario Lietuvoje dailė įgijo gana ryškų propagandinį pobūdį. Akcentuotas jos taikomasis aspektas. Klostėsi pažiūra į dailininką kaip į visuomenės idealų reiškėją, net ginčyta jo teisė kurti neįsiklausant į visuomenės balsą. Ketvirtajame dešimtmetyje gerokai praretėjo tyrojo meno šalininkų bei gynėjų gretos. Dailininko dekoratoriaus veikla užtikrino pripažinimą, socialinį statusą, materialinį atlygį. Šios specializacijos prestižą sustiprino nuo 1938 m. teikiamos Valstybės taupomųjų kasų premijos, spaudos ir visuomenės dėmesys.Reikšminiai žodžiai: Ikonografija; Lietuvos įvaizdis; Lietuvos paveikslas; Oficialusis stilius; Paminklas; Propoganda; Reprezentacija; Sienų tapyba; Tarptautinė paroda.

ENThe article reveals how the national image of Lithuania was built in the inter-war years and the influence of this process on the development of art. Two main aspects of the national image of Lithuania are singled out: an idealised agricultural country and a mighty state of the Middle Ages. The author describes the major monumental paintings illustrating the nourishment of that image and determines the distinctive stylistic characteristics. In Lithuania, as in other countries, modernism was related to the left-wing political forces. Therefore, in the development of the state-promoted official style, a deliberate orientation towards neo-classicism and the aesthetics based on the classical ideal of beauty was felt. In order to add some national character to that style, artists were required to employ stylised folk ornaments and to represent the local types and the environment characteristic of Lithuania: rural architecture, landscape, etc. [From the publication]