Simfoniniai koncertai JAV lietuvių muzikiniame gyvenime : tautiškumo ir amerikietiškų tradicijų sąveika

LTXIX a. JAV apsigyvenę lietuviai iš karto ėmė aktyviai reikštis įvairiuose kultūros baruose. Pirmiau nei chorai į viešumą išėjo orkestrai, kitaip dar vadinami "kapelijomis" ar "benais", susikūrę amerikietiškų orkestrų pavyzdžiu. Jie koncertuodavo įvairiuose lietuvių susibūrimuose ir daugiausia grodavo maršus ar šokių muziką. Tačiau po I pasaulinio karo jie ėmė nykti. Lietuvių rengiamiems koncertams buvo samdomi amerikiečių orkestrai, kurie atlikdavo lietuvių kompozitorių kūrinius, dalyvaudavo operečių pastatymuose. Vienas pirmųjų, pradėjęs rašyti muziką orkestrui, buvo Vincas Nickus. Tačiau jis kūrė ne simfoninio žanro veikalus, o liaudies dainų popuri. Pirmasis lietuviškos simfoninės muzikos koncertas buvo surengtas 1934 m. Čikagoje žurnalo "Margutis" redaktoriaus Antano Vanagaičio ir kultūros veikėjo Juozo Olšausko iniciatyva. Jame skambėjo Lietuvoje gyvenusių kompozitorių simfoniniai kūriniai. Tik po II pasaulinio karo JAV prieglobstį radę kompozitoriai bei dirigentai ėmė didesnį dėmesį skirti simfoninės muzikos koncertams ir patys kurti simfoninę muziką (Vytautas Bacevičius, Julius Gaidelis, Jeronimas Kačinskas). Vienas didžiausių tokio pobūdžio renginių įvyko 1952 m. Niujorke. Šiuo koncertu, kuriame dalyvavo ir latvių bei estų muzikai, organizatoriai siekė atkreipti JAV politikų dėmesį į okupuotų Baltijos šalių likimą. Lietuvių dirigentai (Jeronimas Kačinskas, Vytautas Matijošius), diriguodami amerikiečių simfoniniams orkestrams, stengėsi atlikti ir lietuvių autorių kūrinius. Tačiau paskutiniaisiais XX a. dešimtmečiais lietuvių simfoninė muzika skambėjo labai retai. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Simfoninė muzika; Koncertas; Orkestras; Nacionalinis charakteris; Amerikietiška tradicija; Symphony music; Concert; Orchestra; National character; American traditions.

ENAt the end of the 19th - beginning of the 20th c., prior to choirs or individual instrumentalists and singers, Lithuanian orchestras started their public performances. Those were not symphony orchestras, but the so-called ’bands’, which would perform mainly marches and dance music and give concerts during Lithuanian gatherings. In that way Lithuanian immigrants were trying to adopt the traditions of American music life. Yet, after WWI the bands were gradually disappearing. The symphony orchestra first appeared on the Lithuanian stage in the first decades of the 20th c. when staging operettas or performing Lithuanian folk-style dances created by V. Nickus, as well as in Song Days and Song Festivals arranged by Lithuanians. Even though symphony music started spreading in the USA in the middle of the 19th c., Lithuanians were hardly interested in it. That’s why up to the middle of the 20th c. only a few Lithuanian concerts of symphony music took place. The concert organised thanks to A. Vanagaitis and J. Olšauskas on August 19, 1934 was the greatest success: it included performance of symphony works by J. Naujalis, J. Karnavičius and V. Jakubėnas. Anyway, the organisers found that type of music too expensive, and, besides, not very necessary for the audience in the context of gatherings.The Lithuanian music-related intelligentsia (composers, instrumentalists, conductors) that settled down in the USA after WWII paid greater attention to symphony music, as it became not only a pastime or a form of fostering national specificity, but also one of the tools of fight for independence of Lithuania. J. Kačinskas and V. Marijošius made the greatest contribution: they were leaders of American orchestras and performed works of Lithuanian composers with them. In this way, the acquaintance of cultures was taking place: Americans were given a chance to hear Lithuanian music, and Lithuanians, in collaboration with American performers, were able to write new compositions. Most significant and memorable concerts took place in New York in 1952 and 1968, in Washington in 1953, in Chicago in 1954, 1968, and 1970, and in Boston in 1958. The concerts got reviews not only in Lithuanian, but also in American periodicals, they consolidated the Lithuanian community and contributed to its prestige in the music-related community of the USA. In the last decades of the 20th c. Lithuanian concerts of symphony music in the USA were seldom held. This process was determined not by a shortage of national conductors, but rather by the lack of compatriots’ attention to that genre, as well as a decrease in political activism, especially after Lithuania regained its independence. Lithuanians prioritized vocal music, and if they ever hired an orchestra, it was for performing opera, choral or national music. [From the publication]