Henrikas Kačinskas ir Michailas Čechovas

LTHenrikas Kačinskas vaidino visuose trijuose M. Čechovo režisuotuose spektakliuose Valstybės teatre 1932-1933 m.: pirmasis artistas Williamo Shakespeare'o „Hamlete", Malvolijus „Dvyliktoje naktyje" ir Chlestakovas Nikolajaus Gogolio „Revizoriuje". M. Čechovo pamokos Valstybės teatre prasidėjo 1932 m. rugpjūčio mėn., o „Hamleto“ premjera įvyko tų pačių metų spalio 11 d. Nuo pat pirmųjų užsiėmimų M. Čechovas su aktoriais darė pratimus, skirtus vidiniam lankstumui, „žongliravimui“ lavinti, anot jo paties, ragino bet kokį vaidmenį pripildyti vidinės energijos. Esminė M. Čechovo idėja buvo viename vaidmenyje sulieti du aktorius: pirmąjį, „išorinį“, ir antrąjį, „vidinį“, kitaip tariant, jis siekė gilią psichologinę analizę derinti su ekspresyvia plastine išraiška. M. Čechovo pamokos turėjo lemiamą reikšmę aktoriaus H. Kučinsko formavimuisi. Galima sakyti, kad jų artistinės prigimtys buvo itin giminingos. Jie abu buvo linkę į ryškias scenines transformacijas, o M. Čechovo pasiūlytas kelias– raiškią, kartais net perdėm aštrią sceninę formą derinti su maksimalia psichine įtampa ir nuoseklia logika – H. Kačinsko buvo priimtas ir įsisavintas kaip nė vieno kito Valstybės teatro aktoriaus. Kitiems trupės nariams nepavyko pasiekti režisieriaus reikalauto stilistikos lygio; todėl kraštutinai groteskinė spektaklio „Revizorius“ forma jiems tapo praktiškai neįveikiama. Nors M. Čechovo pamokos buvo labai svarbios lietuvių aktoriams, vis dėlto daugeliui šis „sprogstamo“ teatrališkumo kelias nebuvo priimtinas. Iš dalies dėl to, kad senosios vaidybos tradicijos ir įpročiai dar buvo labai gajūs.Tačiau didelę reikšmę turėjo tai, kad M. Čechovas ugdė jautrumą ir kartu reiklumą aktorių kuriamiems vaidmenims (jau nekalbant apie gana drastišką amplua griovimą), mokė įsiklausyti ir pažinti savo kūną – vienintelį ir svarbiausiąjį instrumentą. Be to, svarbu tai, kad jis siekė praplėsti ir praturtinti požiūrį į vaidybos meną, atverti skirtingas aktoriaus saviruošos kryptis. [versta iš angliškos santraukos]Reikšminiai žodžiai: Valstybės teatras; Vaidybos menas; The State Theatre; The Art of Acting.

ENHenrikas Kačinskas appeared in all the three performances directed by Mikhail Chekhov in the State Theatre in 1932 and 1933: he played the title role in William Shakespeare's Hamlet, Malvolio in The Twelfth Night and Chlestakov in Nikolay Gogol's Revizor (The Inspector General). Chekhov started giving his lessons to the actors of the State Theatre in August of 1932, and the first performance of Hamlet was presented on October 11 of the same year. Already from the first training sessions Chekhov trained in actors the inner flexibility or, in his words, „jugglery", and encouraged them to fill every role with inner energy. His central idea was to merge two actors in one role - the exterior and the interior one; in other words, he sought to combine a deep psychological analysis and an expressive character. Chekhov's lessons had a crucial effect on Kačinskas' further development as an actor. It may be said that in terms of their artistic nature they were twin souls. They both were prone to vivid stage transformations and the path suggested by Chekhov, i.e. combination of an expressive - sometimes even too sharp - scenic form with maximum psychic tension and consistent logic was accepted and assimilated by Kačinskas like by no other actor of the State Theatre. The rest of the troupe was unable to master the stylistics dictated by Chekhov; most probably that is why the grotesque solution of The Inspector General collapsed. Although Chekhov's lessons were very important to Lithuanian actors, his method of „explosive" theatricality was unacceptable to most of them, partly due to the lustiness of old traditions and habits.Nevertheless, his efforts to develop sensitivity and simultaneously strictness towards the characters represented (not to mention the drastic destruction of role specialization) and his teaching to understand one's own body - the only and the central instrument of the actor - had a significant impact. In addition, it was important that Chekhov sought to broaden and enrich the approach towards the art of acting and to demonstrate different directions for the actor's self-preparation. [From the publication]