Surinkimininkų raiška Kristijono Endrikio Mertikaičio giesmyne "Wiffokies Naujas Giefmes arba Ewangeliβki Pfalmai" (1817)

LTXVIII a. Rytų Prūsijoje liuteronybę išpažįstantys lietuvninkai pradėjo rengti privačias pasauliečių sueigas maldai. Jos vadintos surinkimų, arba surinkimėlių, vardu. Maldininkai rinkdavosi sakytojo, t.y. pasauliečio pamokslininko arba ūkininko namuose, kur meldėsi, giedojo, skaitė ištraukas iš Biblijos, vokiečių autorių knygų. XVIII a. pabaigoje, išplitus lietuviškiems surinkimams, atsirado poreikis turėti savo giesmių rinkinį. Matyt, ir patys sakytojai jau buvo sukaupę verstų ir sukurtų giesmių, kurias norėjo sudėti į vieną knygą. Sakytojas Kristijonas Endrikis Mertikaitis iš pavienių asmenų ir iš anksčiau išleistų giesmynų surinko 113 giesmių ir jas savo lėšomis išleido 1800 metais Karaliaučiuje. Deja, pirmasis leidimas neišliko. Giesmynas Visokios naujos giesmės arba evangeliški psalmei XIX a. tarp surinkimininkų ypač išpopuliarėjo ir buvo daug kartų (iki 1903 – daugiau kaip 30 kartų) išleistas. Kiekvienas leidimas buvo gausiai pildomas vertomis ir originaliomis giesmėmis. Giesmynas savo apimtimi darėsi vis panašesnis į oficialųjį to meto giesmyną (1861-ųjų leidimas turėjo 364 giesmes ir 10 giesmių priedą pabaigoje). Šio straipsnio tikslas – aparti atrojo, 1817 metais išspausdinto giesmyno leidimo vertėjus ir autorius, giesmyno sandarą ir ryšį su XVIII – XIX a. giesmynais.Reikšminiai žodžiai: Giesmynai; Maldos; Liuteronybė; Rytų Prūsija [East Prussia]; Surinkimas; Pietizmas; Lietuvininkai.

ENIn the 18th century, the Lutheran Lithuanians in the East Prussia began organising private prayer meetings of laymen. They were referred to by the name of “collections” or “small collections”. The prayers would gather in the house of the speaker, i.e. the lay preacher or a farmer, where they would pray, sing, and read excerpts from the Bible or books by German authors. When these Lithuanian collection spread at the end of the 18th century, they felt the need to have their own book of hymns. The speakers themselves had probably accumulated translated and created hymns, which they wanted in a single book. Speaker Kristijonas Endrikis Mertikaitis gathered 113 hymns from individual persons and the previously published hymnals and published them at his own expense in Königsberg in 1800. Unfortunately, the first edition has not been preserved. The hymnal Visokios naujos giesmės arba evangeliški psalmei [All types of new hymns or evangelical psalms] became particularly popular among the participants of collections in the 19th century and was published many times (more than 30 times by 1903). Each publication was enriched with worthy and original additions of hymns. In terms of its volume, the hymnal became more and more similar to the official hymnal of those times (the edition of 1861 contained 364 hymns and additional 10 hymns in the appendix). This article aims to discuss the translators and the authors of the second edition of the hymnal published in 1817, as well as its structure and relation to other hymnals of the 18th-19th centuries.