Vientikybė Lietuvoje (XIX a. viduryje - XX a. pradžioje)

LTStraipsnis skirtas vientikybės (rus. единоверие) fenomenui, jos atsiradimui ir raidai Lietuvoje. Dėl sąlyginai geresnės sentikių padėties, nei Rusijos imperijos gilumoje, vientikių bendruomenės čia atsirado palyginti vėlai, buvo negausios. Jų atsiradimą pristabdė ir Lietuvos stačiatikių metropolito Josifo (Semaškos) nepritarimas vientikių parapijų steigimui. Imperijos gilumoje sentikius jungtis prie Stačiatikių Bažnyčios vertė caro valdžios persekiojimas, tuo tarpu Lietuvoje išvengta prievartos. Religinius motyvus formavo ir diegė misionieriai (didžiausią įtaką turėjo arkimandritas Pavelas Prūsietis). Vientikiams buvo atiduoti tik vieni sentikių maldos namai, kitos cerkvės pastatytos naujos. Pirmosios parapijos įkurtos 1869–1870 m. tarsi “iš apačios” – kelių vietos sentikių dvasininkų, įkalbinusių dalį savo parapijiečių prisijungti prie Stačiatikių Bažnyčios vientikybės teisėmis, iniciatyva. Tačiau jų gyvavimas visiškai priklausė nuo caro valdžios ir stačiatikių vyskupijos paramos. Jos neabejotinai destabilizavo Sentikių Bažnyčios padėtį, kaip ir nuolatinės stačiatikių šventikų misijinės pastangos. 1911 m. Kauno gubernijoje buvo 2052 vientikiai ir du jų šventikai. Tai sudarė apie 4,2 proc. visų sentikių. Po Pirmojo pasaulinio karo vientikybė Lietuvoje natūraliai sunyko, neturėdama jėgų atkurti savo bendruomenes. Be to, Lietuvos Respublikoje stačiatikiams tapus negausia mažuma, stačiatikių vyskupijos vadovybė atsisakė šios prozelitizmo formos. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Stačiatikių Bažnyčia; Sentikių Bažnyčia; Bažnytinė unija; Rusijos imperija (Russian Empire); Misijos.

ENThe article is devoted to the phenomenon of community of religion (Russ. edinoverie), its origin and development in Lithuania. Due to a relatively better position of the Old Believers in Lithuania than that in the heart of the Russian Empire, communities of co-religionists appeared comparatively late and were not abundant. Their appearance was hindered by disapproval of the Metropolitan of the Old Believers of Lithuania Josif (Semaška). In the heart of the Empire the Old Believers were made to join the Orthodox Church by persecution of the Tsar authorities, whereas in Lithuania compulsion was avoided. One orthodox house of worship was given to co-religionists. The first parishes were established in 1869–1870 as if “from below” on the initiative of several local Old Believer priests who talked their parishioners to join the Orthodox Church on the rights of community of religion. However, their existence depended entirely on the support provided by the Tsar authorities and the Orthodox diocese. They undoubtedly destabilised the position of the Church of Old Believers. In 1911 there were 2052 co-religionists and their two clergymen in Kaunas province. This accounted for 4.2 per cent of all Old Believers. After the First World War community of religion in Lithuania disappeared naturally having no strength to re-establish its community. Moreover, when orthodox believers became the minority in Lithuania, this form of proselytise was refused.