Linksnių ir prielinksninių konstrukcijų sintaksė Jono Bretkūno Biblijos Evangelijoje pagal Luką

LTBiblija – vienas iš tekstų, reikalaujančių „verbatim et litteratim“ perteikimo, todėl vertimuose į įvairias, ypač giminiškas, kalbas neišvengiamai lieka originalo paveiktų gramatinių formų ir sintaksinių konstrukcijų. Studijoje gretinamajai analizei pasirinktas vienas iš svarbiausių XVI amžiaus lietuvių raštijos paminklų – Jono Bretkūno Biblijos Naujasis Testamentas. Kaip svarbiausias tyrimo objektas išskirta Evangelija pagal Luką. Studijoje ištirta objektines ir adverbialines funkcijas turinčių linksnių bei prielinksninių konstrukcijų vartosena Bretkūno Evangelijos pagal Luką vertime ir nustatytas jų santykis su lotyniško (Vulgatos) ir vokiško (Martyno Liuterio Biblijos) šaltinių sintaksinėmis struktūromis. Evangelijos pagal Luką teksto ir jo šaltinių gretinamoji analizė rodo, kad lotyniško ir vokiško teksto poveikis ne tik skatino vartoti atitinkamos sandaros linksnių bei prielinksnines konstrukcijas, bet ir padėjo išlaikyti lietuviškame vertime sintaksinius archaizmus – iš senovės paveldėtas autochtoniškas sintaksines priemones. Bretkūno teksto nagrinėjimas pagal aiškiai apibrėžtą sintaksinių ir semantinių santykių sistemą įgalina išryškinti Bretkūno sintaksinės struktūros ypatumus bei stebėti , kaip vertimo pirminio varianto sintagmos peržiūrint, taisant vertimą keičiamos, kokios tokių keitimų tendencijos bei priežastys. Bretkūno Biblijos tyrimas unikalus tuo, jog yra išlikęs vertimo rankraštis, kuriame paliudyti keli teksto genezės sluoksniai.Reikšminiai žodžiai: Biblija; Gretinamoji analizė; Istorinė sintaksė; Jonas Bretkūnas; Linksnis; Lotynų kalba; Prielinksnis; Semantinė analizė; Sintaksinė analizė; Sintaksinė konstrukcija; Sintaksė; Vokiečių kalba; Case; Comparative analysis; German; Historical syntax; Jonas Bretkūnas; Latin; Preposition; Semantic analysis; Syntactic analysis; Syntactic construction; Syntax; The Bible.

ENThe Bible is among the texts requiring to convey “verbatim et litteratim”, grammatical forms and syntactical constructions, affected by the original, therefore are inevitably preserved in translations to various languages, the related ones in particular. One of the most important 16th-century monuments of the Lithuanian script, the New Testament of the Bible, translated by Jonas Bretkūnas, has been chosen for the comparative analysis in the study. The Gospel of Luke was distinguished as the most important object of the study. The use of cases and prepositional constructions with objective and adverbial functions in the translation of the Gospel of Luke by Bretkūnas was studied and their relation to the syntactical structures of the Latin (the Vulgate) and German (Martin Luther’s Bible) sources was established. The comparative analysis of the text of the Gospel of Luke and its sources shows that the impact of the Latin and German texts not only encouraged the use of the cases and prepositional constructions of adequate structure but also helped to preserve syntactical archaisms, i.e. autochthonous syntactic instruments inherited from the past, in the Lithuanian translation. The analysis of Bretkūnas’s text on the basis of the clearly-defined system of syntactic and semantic relations enables to highlight the peculiarities of Bretkūnas’s syntactic structures and observe how the phrases of the initial original translation change when reviewing, correcting the translation, what trends and causes of such changes are. The study of Bretkūnas’s Bible is unique because the manuscript of translation, evidencing several layers of text genesis, survived.