Pirmieji modernizmo blykstelėjimai lietuvių prieškario teatre 1920–1929 m

LTStraipsnyje aptariamos modernizmo apraiškos lietuvių teatre 1920-1929 metais. Apžvelgiant specifines režisūros raidos ypatybes prieškario scenoje ir išskiriant režisieriaus Boriso Dauguviečio vaisingą veiklą (pirmieji modernūs spektakliai, originali jų raiška) ieškoma ryšių tarp modernizmo reiškinių dailėje, literatūroje, teatre. Moderniojo meno reiškiniai prieškario Lietuvos literatūroje, dailėje ir teatre iš esmės skyrėsi. Tai lėmė objektyvios istorinės bei specifinės vidinės šių menų raidos priežastys. Bendra buvo tai, jog visi šie menai bei jų naujoviškos apraiškos gerokai vėlavo, lyginant su analogiškais Vakarų bei Rytų Europos (Rusijos) ieškojimais ir eksperimentais, kurie ten ir tapo avangardinio meno židiniais. Lietuvos teatro specifinės režisūros aplinkybės 3-ajame dešimtmetyje iš esmės nulėmė ne tik vėlyvas, bet ir kuklias moderniojo meno apraiškas scenoje. Šios apraiškos susiję su profesionalaus nacionalinio teatro formavimusi. Režisierius Borisas Dauguvietis buvo moderniojo teatro pradininkas Lietuvoje. Jis išbandė jėgas polistilistinėje sferoje, ieškodamas teatrinių formų įvairiausioms meninėms kryptims, kurias jau buvo įsisavinęs ir peržengęs Vakarų Europos ir Rusijos teatras (simbolizmo, natūralizmo, orientalizmo, "technicizmo", art deco ir "commedia dellarte improvizacinių principų). Šie blyksniai pastebimi pjesėse: G. Hauptmano "Hanelė, M. Maeterlincko "Nekviestoji viešnia, J. Vilkutaičio-Keturakio "Amerika pirtyje, C. Gozzi "Princesė Turandot, Moliere "Tariamasis ligonis".Reikšminiai žodžiai: Borisas Dauguvietis; Modernus menas; Rusų mokykla; Moderni režisūra; Borisas Dauguvietis; The Modern Art; Russian School; The Modern direction.

ENIn pre-war Lithuania of the 20s, there were essential differences between manifestations of modernism in literature, art, and theatre. These differences were due to objective reasons having to do with the historical developments in each of these areas. What the modern and in- novative manifestations in all areas of the arts had in common was the fact that they came belated compared to analogous phenomena in Western Europe (where they became the focus of avant-garde art). Lithuanian theatre’s unique and exclusive developmental peculiarities as well as its evolutionary difficulties in the third decade of its existence determined the belated and overly modest manifestations of modern art. These manifestations are associated with the formation of professional theatre, the direction representing the old prereformist Russian school, the theatre repertoire, as well as the complicated situation of the company in the first decade of the professional national theatre’s existence.Director Borisas Dauguvietis’ outbursts of modernism in the third decade of the theatre involve elements of symbolism, naturalism, orientalism, “technicism”, a theatrical improvisation in the “commedia dell’arte” style; these single flashes can be observed in the following plays: G. Hauptmann’s “Hannele”, M. Maeterlinck’s “The Intruder”, J. Vilkutaitis-Keturakis’s “Amerika pirtyje”, C. Gozzi’s “Turandot”, L. Pirandello’s “Right You Are, If You Think You Are”, and Moliere’s “The Imaginary Invalid”. B. Dauguvietis’ searches for the origin and essence of modern stage tools and their contact with the repercussions of Eastern (A. Tairov’s) and Western modern stage art are also notable. In the context of the national drama theatre’s repertoire, these productions demonstrated B. Dauguvietis’ creative potential as well as the company’s barely noticeable slip towards scenic novelties. In that sense, the fourth decade of the theatre’s development was far richer and more colourful, linked with the entrenchment of scenic innovation and modern direction (examples of the above include A. Oleka Žilinskas’, Mikhail Chekhov’s, and their students A. Jakševičius’ and R. Juknevičius’ original directions representing the scenic avant-gardism of the 1930s in Russia.). [From the publication]