LTStraipsnio tikslas – atskleisti priešinamųjų santykių įvairovę dabartinėje krikščioniškosios ir jai artimos filosofinės pakraipos mokslinėje kalboje ir nusakyti jų vartojimo tendencijas. Medžiaga rinkta iš žurnalo „Logos“ skyriaus „Mokslinė mintis“. Pavyzdžių ieškota įvairiose sintaksinėse pakopose: vienarūšių sakinio dalių, sudėtinių sujungiamųjų sakinių, bejungtukių sakinių, savarankiškų sakinių ir pastraipų. Atlikus tyrimą, paaiškėjo, kad moksliniai tekstai „Logos“ žurnale tiek turinio, tiek raiškos atžvilgiu yra sudėtingi, tačiau pati kalba „tvarkinga“. Iš pakopinės analizės galima matyti priešinamųjų santykių vartojimo tendencijas. Mokslinio stiliaus tekstuose priešinamieji santykiai yra svarbūs. Jie dažniausi vienarūšių sakinio dalių ir savarankiškų sakinių pakopose. Vidutiniškai dažnai prireikia sudėtinių sujungiamųjų sakinių pakopos. Priešinamieji santykiai labai reti bejungtukių sakinių ir pastraipų pakopose, nes tokia vartosena nelabai tinka norint išlaikyti mokslinių tekstų aiškumą, tikslumą, nuoseklumą.Reikšminiai žodžiai: Priešinamieji santykiai kalboje; Filosofinė kalba.
ENThe purpose of the article is to reveal variety of opposite relations in modern scholarly Christian and related philosophic language and to establish use trends. Materials were collected from the section Scientific Idea of the Logos Magazine. Examples were taken from different syntactic levels: homogeneous parts of the sentence, composite conjunctive clauses, conjunctionless clauses, independent clauses and paragraphs. Research has shown that scholarly texts in the Logos Magazine are complex both in terms of contents and expression but the language proper is “neat”. Level analysis shows trends in use of opposite relations. In scholarly texts opposite relations are important. They are the most frequent at the levels of parts of sentences and independent clauses. Average frequency is noticeable at the level of composite conjunctive clauses. Opposite relations are very rare at the levels of conjunctionless clauses and paragraphs as such usage is not quite suitable if one wants to preserve clarity, precision and coherence of a scholarly text.