Protesto politika Lietuvoje

LTŠiame straipsnyje analizuojamos protesto politikos vystymosi tendencijos Lietuvoje 1992-2001 m. bei įvardijamos galimos pasekmes demokratiniam procesui. Empiriniai duomenys apie protesto politiką surinkti naudojant įvykių analizės metodą iš dienraščių "Lietuvos rytas" ir "Respublika" 1992-2001 m. numerių. 1992-2001 m. Lietuvoje įvyko 598 protesto akcijos. Pagal tai, kaip kito protesto akcijų skaičius, šiuos dešimt metų galima suskirstyti į tris laikotarpius: (1) 1992 m., kai tęsiant 1987-1991 m. tradiciją piliečiai dar gan aktyviai dalyvavo protesto akcijose; (2) 1993-1998 m., kai piliečių aktyvumas sumažėjo ne tik konvencinėse dalyvavimo formose, bet ir protesto akcijose, taip tik paryškindamas bendrą piliečių politinę apatiją; (3) 1999-2001 m., kai protesto akcijos staiga vėl išpopuliarėjo ir tapo vos ne kasdieniu reiškiniu Lietuvos politikoje. Protesto politika per pastaruosius trejus metus tapo įprastu Lietuvos politinio gyvenimo reiškiniu. Pats protesto politikos paplitimas nėra kliūtis demokratijai, nes protestuotojai nesiūlo keisti režimo, o tik akcentuoja socialines ir ekonomines problemas, atsirandančias vykstant reformoms. Augantis aktyvumas protesto politikoje rodo, jog piliečiai ne pasitraukia iš politikos (kas keltų demokratijai kur kas didesnę grėsmę), o tik renkasi alternatyvius įtakos būdus. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Protesto politika; Centrinė ir rytų Europa; Protest politics; Central and East Europe.

ENThe article provides an analysis of the trends of development of politics of protest in Lithuania during the time period of 1992-2001 and states the potential consequences for the process of democracy. The empirical data on the politics of protest were collected from the issues of the “Lietuvos Rytas” and “Respublika” daily newspapers of the time period of 1992 - 2001 by employing the method of analysis of events. 598 protest campaigns were held in Lithuania during the said period. In terms of changes of the number of protest campaigns, the said decade could be divided into three time periods: (1) 1992, when, continuing the tradition of 1987-1991, the citizens were still active in participation in protest campaigns; (2) 1993-1998, when the citizens’ activeness reduced both in conventional forms of participation and in protect campaigns, which emphasized the overall political apathy of the citizens; (3) 1999-2001, when the protest campaigns suddenly became popular again and almost an everyday occurrence in Lithuanian politics. During the last three years the politics of protest became an everyday occurrence in the political life of Lithuania. The spread of politics of protest itself is not an obstacle for democracy, since the protesters do not demand to change the regime and only emphasize the social and economic problems, emerging when performing the reforms. The growing activity of citizens in the politics of protest shows that the citizens do not retreat from politics (which would raise a significantly greater threat to democracy), but choose alternative ways of influence.