Prezidento rinkimai 2002 : Lietuva pokomunistinių šalių kontekste

LTStraipsnyje analizuojami 2002 m. Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimai pagal "formaliuosius" bruožus (kandidatų skaičių, jų politinį "svorį", partiškumą) ir kandidatų rinkimų programų "toną", agitacijos pobūdį. Teigiam, kad "formalieji" šių rinkimų bruožai (pirmiausia kandidatų gausa) turėjo įtakos rinkimų agitacijos pobūdžiui: Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų Vidurio bei Rytų Europos šalių, kandidatai į prezidentus agitacinės kampanijos metu neišvengė populistinio kalbėjimo, radikalių idėjų, dirbtinio, nekorektiško situacijos dramatizavimo ir asmeninių savybių demonstravimo. Straipsnyje analizuojama, kodėl agitacijos pobūdis Lietuvoje buvo būtent toks, kokios yra giluminės tokios rinkimų strategijos priežastys ir galimos implikacijos tolesnei demokratijos plėtrai. Kartu lyginama, ar 2002 m. prezidento rinkimai Lietuvoje pagal minėtus formaliuosius jų bruožus ir agitacijos pobūdį buvo specifiniai, ar "tipiški pokuministiniai", atskleidžiantys pagrindines tokių demokratijų problemas - stiprių politinių partijų nebuvimą, vis dar nepakankamą partinės sistemos konsolidavimą bei visuomenės politinio išprusimo lygį. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Prezidentas; Rinkimai; Pokomunistinės šalys; Prezident; Elections; Post-communist countries.

ENThe article analyzes the election of the President of the Republic of Lithuania in 2002 according to the “official” characteristics (the number of candidates, their political “weight” and the parties they belonged to), the “tune” of the candidates’ election programmes and the characteristics of the agitation. It is stated that the “official” traits of the election (first of all the vast number of candidates) had influence on the character of the election agitation: in Lithuania, as in most other Eastern and Central European countries, the presidential candidates, during the agitation campaign, failed to avoid populist speaking, radical ideas, artificial and incorrect dramatization of the situation and demonstration of their personal traits. The article analyzes why the character of agitation in Lithuania was the same as the deep reasons for such an election strategy and the possible implications for the further development of democracy. On the other hand, the article examines whether the presidential election in Lithuania in 2002, in terms of the aforementioned official characteristics and agitation was specific or a “typical post-Communist” one, revealing the main problems of such democracy, i. e. the absence of strong political parties, still insufficient consolidation of the party system and the level of political education of the society.