Neįgaliųjų padėtis XX a. Lietuvoje

LTJau XVIII-XIX amžių sandūroje Lietuvoje filantropiniais pagrindais buvo pradėta rūpintis vaikų, turinčių klausos sutrikimų, specialiuoju ugdymu, jų socialine adaptacija. Vis dėlto Lietuva, sutikdama XX amžių, neturėjo neįgaliesiems skirtų ugdymo įstaigų. Šiame straipsnyje siekiama apžvelgti neįgaliųjų vaikų ir kitų asmenų socialinę padėtį ir jų specialiojo ugdymo organizavimą: tarpukario Lietuvos nepriklausomybės metais, pirmaisiais sovietų ir nacių okupacijos, antrosios sovietinės okupacijos metais ir po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo 1990 m. iki XX a. pabaigos. Darbas su neįgaliaisiais bei rūpinimasis neįgaliųjų specialiuoju ugdymu nenutrūko visais šiais periodais. Net sovietinės okupacijos metais vyko spartus specialiųjų ikimokyklinių ir mokyklinių įstaigų steigimas. Buvo organizuojamas mokslinis tiriamasis, mokslinis metodinis darbas specialiosios pedagogikos bei psichologijos srityse. Atgimimo metais neįgaliųjų specialusis ugdymas pradėtas organizuoti Vakarų Europos, Skandinavijos šalių, JAV, Kanados ir kitų šalių pavyzdžiu. Pereita nuo standartizuoto prie individualizuoto, integruoto neįgaliųjų specialiojo ugdymo organizavimo. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Neįgalieji; Sutrikusios sveikatos asmenys; The impaired; The situation; 20th century.

ENSpecial education and social adaptation of hearing impaired children in Lithuania started at the turn of the 19th century on philanthropic grounds. Nevertheless, Lithuania met the 20th century with no educational institution for the impaired. The paper seeks to survey the social situation of the impaired and other persons through the organization of their special education: in the period of Lithuania‘s independence (1918-1940), first Soviet and Nazis occupation (1940-1944), the second Soviet occupation (1944-1990) and after the restoration of independence in 1990 until the end of the 20th c. Concern for the education and care of children with impaired hearing was evident in all the periods. Even in the Soviet period special pre-school and school institutions for such children were established for which special teachers were prepared and research work was carried out in the fields of special education and psychology. After the restoration of independence training of the impaired was organized on the example of Western countries with greater attention to individualized rather than standardized treatment. [From the publication]