Kasinėjant 1986 metais Pajautos slėnį Kernavėje rastų odos dirbinių tyrimai

LTArcheologiniai odos dirbiniai Lietuvoje tyrinėti nedaug, nors yra mokslinių darbų, skirtų šiems dirbiniams, suteikiančių įdomios ir vertingos informacijos. Archeologinė oda, iš stabilios aplinkos patekusi į šviesą ir šilumą, tampa gera terpe vystytis įvairiems mikroorganizmams, todėl toliau yra. Archeologiniai odos radiniai gali būti išsamiai ištirti tik kartu juos konservuojant restauravimo dirbtuvėse, todėl išsami mokslinė informacija pateikiama vėliau nei mokslinės ataskaitos. 1986 m. Kernavėje, Pajautos slėnyje, į PV nuo Pilies kalno melioratoriai aptiko medinio kelio liekanas. Archeologams atlikus kasinėjimus, buvo surastas turtingas XIII-XIV a. Kernavės miesto kultūrinis sluoksnis. Tarp daugybės radinių buvo rasta ir odos dirbinių. Iš viso ištirti 77 odos dirbiniai bei jų fragmentai. Dirbiniams buvo naudota avies oda (27,3 % radinių arba 42,4 % viso rastos odos ploto), stambiųjų raguočių (53,2 % ir 39,3 %), ožkų (5,2 % and 6,2 %),stirnų (5,2 % and 2,2 %), neidentifikuota (9,1 % and 9,9 %). Pateiktų duomenų negalima sugretinti su kitų Lietuvos vietų bei chronologinių laikotarpių radiniais, nes daugiau statistinių odos tyrimų Lietuvoje nėra atlikta. Remiantis Gdansko X-XIV a. odos radiniais, dominavo stambiųjų raguočių oda, kiek mažiau naudota ožkos, avies ir arklio oda, itin retai - kiaulės oda. Archeologiniai tyrimai rodo, kad avalynė Europos viduramžių miestuose yra labiausiai paplitusi odinių dirbinių grupė. Ištirtų odos dirbinių negalima tiesiogiai sieti su konkrečia amatininko sodyba, jie galėjo ten pakliūti visai atsitiktinai. Ištirti odos dirbiniai leidžia susidaryti vaizdą, kurio gyvūno oda buvo naudojama dažniausiai XIII-XIV a. Kernavėje. Siūlėse aptikti keli siūlo fragmentai. Surastas Z sukimo nestiebelinis celiuliozinis pluoštas.Kol kas nėra duomenų apie odininkų sodybas Kernavėje XIII-XIV a. Remiantis laboratoriniais tyrimais identifikuotas augalinis ir kombinuotas augalinis-alūninis odos rauginimas. Pastarasis rauginimo būdas buvo daug geresnis nei tik augalinis, suteikdavęs odai aukštą kokybę ir šviesų atspalvį. Straipsnyje nagrinėjami keli įdomesni dirbiniai: trijų padų liekanos, neaiškaus dirbinio fragmentas su prisiūtu lopu, atskiras lopas bei aulinio bato ornamentuotos jungties fragmentas. Dešinės kojos bato padas (270 × 115 mm) labai nudilęs. Nepavyko nustatyti, iš kokio gyvūno odos jis padarytas. Pado pakraščiuose - standžiosios išverstinės siūlės žymės. Nosyje išorinėje pusėje - buvusio lopo vieta (Fig. 1). Odinis vaikiško profiliuoto bato padelis (170 × 73 mm) turi du lopus. Padelio storis - 1.2 mm. Nepavyko nustatyti, kokio gyvūno oda naudota padeliui. Padelis buvo prisiūtas prie batviršio tik vieną kartą, persiuvimo ir taisymo žymių nepastebėta. Padelio priekinėje ir kulno dalyje yra du 1.2 mm storio lopai, prisiūti prie padelio stambiųjų raguočių odos dirželiu, siuvant susuktu S kryptimi. Kulno dalyje esantis lopas pagamintas iš avies odos. Vaikiškas batelis turėjo vieno sluoksnio odinį padą, vėliau buvo neprofesionaliai taisytas. Bato pado su odiniu dirželiu liekanos yra 90 mm ilgio ir 75 mm pločio. Odinis dirželis siuvant susuktas Z kryptimi. Jam gaminti naudota stambiųjų raguočių oda (1.5 mm storio) ir rasta gyvulio plaukų liekanų (Fig. 2:2). Odinis lopas (92 × 33 mm), susiūtas odiniu dirželiu (2.8 mm storio) su nežinomo dirbinio fragmentu (39 × 41 mm). Dirželis ir lopas (1.4 mm storio) pagaminti iš stambiųjų raguočių odos. Nežinomo dirbinio fragmentas yra 1.1 mm storio ir pagamintas iš ožkos odos (Fig. 2:3). [...]. [parengta pagal anglišką santrauką]Reikšminiai žodžiai: Archeologiniai tyrimai; Gyvenvietė; Kernavė; Kernavė, Pajautos slėnis; Odos dirbiniai; Pajautos slėnis; Tyrimai; 13 amžius; 14 amžius; Archeologic investigation; Investigations; Kernavė; Leather artefacts; Leather findings; Leather products; Lithuania; Pajauta valley; Pajautos valley; The 13th -14th centuries.

ENWhile archaeological leather artefacts in Lithuania are not widely investigated thus far, some scientific works devoted to these findings provide interesting, valuable information. Leather, taken off the stabile archaeological environment, becomes a good place for various micro organisms to evolve, resulting in a further deterioration of leather. Archaeological leather artefacts can be carefully investigated only in laboratory, conserving material at the same time. For this reason full scientific information is usually presented later than a scientific excavation report. In 1986 irrigation engineering workers found remains of a wood road in Pajauta valley in Kernavė, to the SW of Castle hillfort. Archaeological excavations took place there, and a very rich cultural layer of the XIII–XIV c. Kernavė medieval town was discovered. Among the many findings, leather artefacts and remnants were found too. 77 pieces of leather remnants were examined. Leather of sheep (by number of single pieces – 27,3 %, by area – 42,4 %), cattle (53,2 % and 39,3 %), goat (5,2 % and 6,2 %), roe (5,2 % and 2,2 %), unidentified (9,1 % and 9,9 %) were found. This data cannot be compared to the other information of various periods from other places in Lithuania because of absence of any leather statistics. With reference to Gdansk artefacts of the X–XIV c., cattle leather predominates, goat, sheep and horse leather were less common, and pig leather was rare. Usually in European medieval towns, footwear comprises the majority of all leather artefacts in most archaeological excavations. Investigated leather remnants cannot be related to any particular homestead or trade, because these remnants were no more than casual waste. The data should be treated as comparative information, such as what kind of leather in the XIII–XIV c. was relatively more popular in Kernavė. In stitching holes some pieces of very deteriorated thread was found. It appeared to be a Z-spun cellulose fibre.We have no information about curriers in Kernavė of the XIII–XIV c. With reference to laboratory analyses, vegetable and composite vegetable-alum tanning was identified. The latter tanning method was much better than the vegetable one, and provided superior quality, light-coloured leather. A few informative artefacts are discussed in this article: 3 fragments of soles, patched fragment of an unknown artefact, a single patch and a piece of ankle shoe upper. The sole of the right foot (270 × 115 mm) is worn away. The kind of animal was not identified. On the edges of the sole are the marks of a closed seam. On the front side of the sole is a former vamp place (Fig. 1). The leather profiled sole (170 × 73 mm) of an infant shoe has two vamps. The sole is 1.2 mm thick. The kind of animal was not identified. The sole was seamed together with upper only once, and no signs of making over were observed. Two 1.2 mm thick vamps in front and back part were seamed to the sole with S-spun strip made of cattle leather. Sheep leather was used for vamp b. The infant shoe had a one layer sole. When holes frayed, the footwear was repaired, but not by a professional master (Fig. 2:1). Remains of the front side sole (90 × 75 mm) with Z-spun leather strip. The strip was made of cattle leather (1.5 mm thick.) and animal hairs were observed on the surface (Fig. 2:2). Leather patch (92 × 33 mm) is seamed together with a fragment (39 × 41 mm) of unknown artefact. Both the strip (2.8 mm thick) and the patch (1.4 mm thick) are made of cattle leather. The fragment of unknown artefact is 1.1 mm thick and is made of goat lather (Fig. 2:3). The surface of the leather patch (61 × 82 mm) is very worn, and the animal was not identified. Only the signs of seaming with thread and leather strip on the edges were observed (Fig. 2:4).[...]. [From the publication]