Valstybės gimimas ir mirusiųjų deginimo paprotys : Mirusiųjų deginimo tradicijos rytų Lietuvoje problematika dr. G. Zabielos straipsnyje "Laidosena pagoniškoje Lietuvoje"

LTKai kuriuose pastarųjų metų moksliniuose straipsniuose teigiama, kad mirusiųjų deginimo paprotys baltų žemėse plito lygiagrečiai su valstybingumo raida. Rašoma, kad XIV a. pabaigoje šis paprotys buvo visuotinis ir ženklino galutinį Lietuvos valstybės susiformavimą. Turint omenyje XIV a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritoriją, jos polietniškumą ir daugiakonfesiškumą, kalbama, matyt, apie etnografinę Lietuvą. Etninėje Lietuvoje visi aptinkami to meto griautiniai kapai traktuojami kaip kitataučių, arba vėlesni, t.y. datuotini laikais po oficialaus Lietuvos krikšto 1387 (1413) metais. Tokios išvados pateikiamos kaip neginčijamos ir neva patikimai argumentuotos. Kol minėti teiginiai neįsišaknijo mūsų mokslinėje istoriografijoje, šio straipsnio autoriai norėtų atkreipti dėmesį į kai kuriuos verčiančius abejoti šiomis išvadomis ar net jas neigiančius faktus. Minėta ilgai gyvavusių mirusiųjų deginimo papročių baltuose nuostata akcentuota tik pastaraisiais metais. Ankstesnėje istoriografijoje šis, vienas esminių pomirtinio pasaulio suvokimo bei laidosenos raidos klausimų, spręstas atsargiau. Tiek tarpukario, tiek ir sovietinių laikų archeologinėje istoriografijoje, skirtoje viduramžių epochai, kremacijos tradicijų pabaiga nėra griežtai apibrėžta. Juo labiau ji nesiejama su konkrečiomis datomis. Dažniausia nuostata yra ta, kad degintiniai kapai rytų Lietuvoje vyravo iki pat istorinių laikų arba iki arba iki XII-XIII a.Reikšminiai žodžiai: Rytų Lietuva; Baltai; Pagonybė; Laidojimo papročiai; East Lithuania; The balts; Paganism; Burial customs.

ENCertain scientific articles of the later years state that the tradition of burning of the dead in the Baltic lands spread in parallel with the development of statehood and that at the end of the 14th century the tradition was universal and was used to signify the final emergence of the statehood of Lithuania. Taking into consideration the territory of the Grand Duchy of Lithuania of the 14th century, its polyethnicity and multiconfessionality, the issue in question is, most likely, the ethnographic Lithuania. All the sites of burial by burning of the period, found in ethnic Lithuania are treated as those of foreign people or later, i. e. dated after the official Christening of Lithuania in 1387 (1413). The said conclusions are presented as well-substantiated and undisputed ones. Till the said arguments entrench in the scientific historiography of Lithuania, the authors of the article attempt to draw the attention to certain facts, which force to doubt or even deny the said conclusions. The aforementioned belief of the longevous tradition of burning of the dead among the Baltic people has been emphasized only in the later years. In the earlier historiography the said issue, which is one of the essential issues of perception of the world to come and development of burial traditions was resolved with greater care. Both the interwar and the Soviet times’ archeological historiography, dedicated to the period of the Middle Ages, did not strictly define the end of the cremation traditions. Moreover it was not related with specific dates. The most frequent view is that the burning of the dead in the Eastern Lithuania prevailed till the historical times or till the 12th – 13th century.