Dzieci Jałty : exodus ludności Polskiej z Wileńszczyzny w latach 1944-1947

LTKnygoje „Jaltos vaikai: lenkų egzodas iš Vilniaus krašto 1944-1947 metais“ tiriama 1) lenkų gyventojų padėtis sovietų ir nacių okupuotame Lenkijos šiaurės rytų pakraštyje 1939-1944 m., atsidūrus nepriklausomos ir sovietinės Lietuvos sudėtyje; 2) tarptautinės sutartys dėl lenkų iškeldinimo iš minėtų teritorijų, 3) pasirengimas iškeldinimui; 4) iškeldinimo eiga; 5) pradinis apgyvendinimo Lenkijoje etapas. Lenkų gyventojų egzodą iš Vilniaus krašto lėmė valstybių sienų pasikeitimas ir rusų represijos prieš patriotiškai nusiteikusią lenkų visuomenės dalį. Istorikai Lenkijoje ilgai negalėjo tyrinėti šios temos. Iškėlimas vyko pasiūlius Stalinui ir kitų įtakingų valstybių vadovams tam pritarus. Pastarieji laikėsi nuomonės, kad sukūrus nacionalines valstybes bus išvengta pavojingų tautinių įtampų. Iš Vilniaus krašto lenkai buvo iškeldinami pagal 1944 09 22 sutartį, kurioje buvo daug spragų. Todėl iškeldinimas užsitęsė du metus, išvyko visi norintys. Rusai lenkų gyventojų problemą siekė išspręsti trimis būdais: dalį perkelti į Lenkijai priskirtas Vokietijos teritorijas; aktyviausius veikėjus ištremti į Sibirą; dalį kaimų gyventojų palikti, nes tikėtasi greitai juos surusinti ir susovietinti. Skirtingai nuo Ukrainos, iškeliant lenkus Lietuvoje netaikyta fizinė prievarta. Teoriškai kiekvienas galėjo likti ir tapti SSRS piliečiu, bet daugelis bėgo nuo totalitarinio režimo. Išvykti į Lenkiją bandė ir Lietuvos gilumoje gyvenę lenkai, tačiau tik nedidelis procentas jų iškovojo teisę grįžti į Tėvynė. Tikslus iškeltų asmenų skaičius nežinomas, tačiau galima teigti, kad jų buvo apie 200 tūkst. Tarp jų buvo ir lietuvių, bet daug mažiau, nei tvirtinama lietuvių istoriografijoje.Reikšminiai žodžiai: Antrasis pasaulinis karas, 1939-1945 (World War II); Lenkijos respublikas; Lietuvos sovietinė respublika; Vilniaus kraštas; Lenkijos "atgautosios žemės"; Evakuacija; Repatriacija; Lenkų pogrindis; Armija krajova; Sovietų Sąjunga (SSRS; Soviet Union; USSR); World War II; The Republic of Poland; The Lithuanian Soviet Republic; The Vilnius region; „the reclaimed lands“ of Poland; Evacuation; Repatriation; Polish underground; Armija krajova; The Soviet Union.

ENThe book “Jaltos vaikai: lenkų egzodas iš Vilniaus krašto 1944–1947 metais” [Yalta children: Polish exodus from the Vilnius region in 1944–1947] examines: 1) the Polish population under Soviet and Nazi occupation in north–east Poland in 1939–1944 and as a part of independent and Soviet Lithuania; 2) international agreements regarding the eviction of Poles from this region; 3) preparation for the eviction; 4) the eviction process; 5) relocation and settling in Poland. The exodus of the Polish population from the Vilnius region was influenced by the change of state borders and Russian repression against the pro–patriotic Polish society. The eviction was proposed by Stalin and approved by other influential state officials. They thought that the creation of national states would help avoid dangerous ethnic tensions. The Poles were evicted from the Vilnius region following the treaty of 22 September 1944, which was full of loopholes. Therefore the eviction lasted over two years and everyone who wanted to leave left. Russians found three solutions to the Polish population problem: move some of the people to the German territories assigned to Poland, deport the most active Poles to Siberia, or leave part of the rural population because they were expected to be quickly Russified and Sovietised. Unlike in Ukraine, physical force was not used to evict Poles from Lithuania. Theoretically, everyone could stay and become a citizen of the USSR, but many chose to flee the regime. Poles who lived in the depths of Lithuania attempted to return to their homeland, but only a few were successful. The exact number of the evicted is unknown, but it is estimated to be around 200,000. There were Lithuanians among then, but their number is far less than claimed in Lithuanian historiography.