Senieji ir šiuolaikiniai lietuvių vardai

LTStraipsnyje diachroniniu principu nagrinėjami lietuvių senieji ir šiuolaikiniai vardai, atskleidžiama jų sąveika su kitų baltų ir slavų antroponimais. Senųjų šaltinių duomenimis, lietuviai XIV a. pabaigoje tebebuvo vienvardžiai. Kaip ir kitų indoeuropiečių, lietuvių vardai buvo dvikamieniai. Senų dvikamienių lietuvių vardų iki mūsų dienų išliko daug, nes lietuviai vėlai priėmė krikštą. XVI a. II pusėje tautinius vardus pakeitė krikštavardžiai. XIX a. antrojoje pusėje, suaktyvėjus nacionaliniam sąjūdžiui, pradėta vaikams duoti ir senuosius lietuviškus kunigaikščių ar kunigaikštyčių vardus. Pradėjus krikštyti tautiškais vardais, atsirado dviejų vardų (tautiško ir krikščioniško) tradicija. Ypač ji išpopuliarėjo tarpukario Lietuvoje. XX a. antrojoje pusėje greta krikščioniškų ir tautinių vardų ima rastis naujų lietuviškų mitologinių, literatūrinių bei naujų skolintinių vardų. Mūsų tyrimas parodė, kad pastarąjį dešimtmetį gimusiųjų lietuvių vyrų vardų grupėje vyrauja krikštavardžiai. Moterų vardų grupėje džiausią dalį sudaro naujieji skolintiniai vardai, atėję į lietuvių vardyną per užsienio literatūrą, kino filmus, reklamą. Antrąją vietą pagal populiarumą tarp mergaičių vardų užima krikštavardžiai, senieji bei mitologiniai lietuvių vardai. Pastarąjį dešimtmetį mėgstama vaikams suteikti du vardus: krikščioniškąjį, ir senąjį lietuvių tautišką ar mitologinį vardą. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Baltų antroponimija; Diachronija; Prūsai; Jotvingiai; Latviai; Krikštavardžiai; Dvikamienis vardas; Priesaginiai vediniai; Mitologija; Skandinavai; Sanskritas; Deivės; Hebrajai; Germanai; Nacionalinis sąjūdis.

ENThis article does a diachronic analysis of Lithuanian names, ancient and modern, revealing their relationship with other Baltic and Slavic anthroponyms. According to the earliest written records, until the end of the 14th century Lithuanians used only one name. As with many other Indo-Europeans, their names consisted of two roots. Many of the old two-root Lithuanian names survive to this day, as Lithuanians were late in taking up Christianity. By the second half of the 16th century Christian names had largely replaced traditional Lithuanian names. However, as the national movement picked up pace in the second half of the 19th century, many people began giving their children traditional Lithuanian names, mostly those of royalty and nobility. As these traditional Lithuanian names became popular again, there was a tendency to christen children using two names, one a traditional Lithuanian name and the other a Christian name. This tendency was particularly strong during Lithuania‘s first period of modern independence, between WWI and WWII. During the second half of the 20th century, alongside the traditional Lithuanian names and the Christian names, new names appeared based on Lithuanian mythology and literature, and some names borrowed from other languages. This study shows that during the past decade, Christian names predominate among names being given to baby boys; whereas among names being given to baby girls, predominant are newly-borrowed names that have found their way into Lithuanian onomastics via foreign literature, films and advertisements. Among girls’ names, Christian names and traditional or mythological Lithuanian names are now second in popularity. The past decade has also seen a revival of the practice of giving children two names: one a Christian name and the other a traditional or mythological Lithuanian name.