Dorovinio asmenybės ugdymo filosofiniai aspektai

LTDorovinis asmenybės ugdymas - pamatinė bet kokio pedagoginio darbo priežastis ir tikslas. Tik dorovinga asmenybė gali būti naudinga visuomenei ir tik dorovingos visuomenės mokymas bendrojo lavinimo mokyklose, gimnazijose, kolegijose bei universitetuose gali būti prasmingas ir pateisinamas. Europocentrinės kultūros visuomenėse, pradedant senovės Graikija, tai buvo suprasta labai anksti: ši problema buvo Sokrato filosofinių disputų objektas, jis aiškiai suvokė, jog profesinis mokinių ugdymas skiriasi nuo dorovinio ir nurodė klaidingus tokio pasirinkimo pavyzdžius - Periklį ir kitus. Dorovinis asmenybės ugdymas kaip pagrindinis žmonijos žemiškosios egzistencijos tikslas ir užduotis išryškėja ir Jėzaus Kristaus mokyme, kuriuo, kaip religinio žmonijos dvasingumo perspektyva, buvo vadovaujamasi nuo viduramžių iki mūsų laikų. Prekinių piniginių santykių, rinkos ekonomikos formavimasis "suprekina" ir žmogaus dvasią, ir kūną. Pastarasis kaip priemonė tampa visuotinio "vartojimo" objektu. Tai yra hedonistinės visuomenės, transformuojančios ir žmonijos kuriamą kultūrą, kuri šiame straipsnyje įvardijama kaip sex-shop-show kultūra, formavimosi prielaidos. Tokia kultūra transformuoja bei doroviškai nuvertina ne tik patį žmogų, kuris padaromas vartojimo objektu, bet ir meną: seksas, smurtas ir prievarta tampa grožinės literatūros, dramaturgijos, kino bei televizijos, kaip verslo priemonių, turiniu ir meninės kūrybos objektu. Tokia visuomenė straipsnyje įvardijama kaip kondamnistinė, t. y. pasmerkta pražūčiai, nes suformuoja etines ir estetines prielaidas ne tik amoralumui, bet ir nusikalstamumui, prieš kurį ir pedagogika, ir kriminalistika tampa bejėgės. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Asmenybė; Mokytojas; Mokykla; Dorybės; Ugdymas; Personality; Teacher; School; Virtues; Upbringing.

ENThe paper focuses on the philosophical aspects of personal moral upbringing and raises particularly relevant problems of current society. One such problem is the establishment of the modern hedonistic society. Rather than focusing on human spirit, culture and morals, as was common enough during antiquity, middle ages and even in modern times, this society concentrates on the human body and carnality as a direct way of individual consumption and form of relationship between individuals; such a mode of relation can be defined as the relation of one body to another. This mode it is typical for the hedonistic society and maintained as causing various anti-moral peculiarities. The author hardly draws an optimistic conclusion, namely, that the aims, ways and means of existence for such a hedonistic society tend to coincide. Thus, the only real moving forces of such a society are the stimulations of carnality and bodily relations as sex, alcohol, drugs and violence. In this sense the hedonistic society is defined in this paper also as crimophilic (i.e. as protecting criminals) and self-condemning (cf. French condamner . mort .condemn to death.), i.e. as structurally and genetically condemning itself to moral non-existence. Culturally, this consumer society may be defined as particularly acknowledging the sex-shop-show aspects of culture and even giving them the semantic priority.In this sense, consumption is established in this society not only as an economical, but also as a moral category and attitude, because even the human being, once regarded by I. Kant as something invaluable, becomes here a subject for consumption: or rather, his/her individual body, as source of all possible pleasures. Likewise, this society engages art, fiction, theatre and cinema, not to mention radio and TV productions, to fulfil its consumption attitudes. In terms of this society, the situation of a teacher and teacher of ethics in particular, is more than comical and helpless. No school or any team of qualified teachers can change anything, if this society continues in being indifferent or even antagonistic towards any endeavours in fostering morality. [From the publication]