Dorovinė ir soterologinė kančios prasmė Antano Maceinos filosofijoje

• Logos (Vilnius). 2007, 52, p. 6-27
• Logos (Vilnius). 2007, 53, p. 6-13

LTStraipsnyje pateikiama išsamesnė Maceinos filosofinių darbų, susijusių su teizmo ir ateizmo, žmogaus kaltės, kančios, valios laisvės, gėrio ir blogio problematika, turinio analizė rodo, kad jam ir iš tikrųjų (ką jis ir pats pripažįsta) buvo itin artima egzistencinė tikrovės interpretacija. Ji leidžia giliau, intymiau, subtiliau ir psichologiškiau pagrįsti bei motyvuoti tradicinę atomistinę tikrovės sampratą, priartinti ją prie dorovinio individo dvasinių išgyvenimų, baimių, vilčių bei lūkesčių. Žmogaus su savo artimu, žmogaus ir gamtos tarpusavio sąveikas bei santykius apibrėždamas ir apibendrindamas kaip prigimtinio žmogaus dvasinio maištingumo, t.y. prometėjizmo, sąvoka, Maceina ir iš tikrųjų pasiekia iki tol lietuvių filosofijos istorijoje nebūto emocinio ir psichologinio probleminio įtaigumo. Nepaisant to, Maceinai šiame straipsnyje nagrinėtuose kūriniuose taip ir nepavyko įtikinamai argumentuoti bei pagrįsti antgamtinės tikrovės kaip doroviškai į gėrio ir blogio pradus suskaldytos ontoetinės visumos, iš kurios esą išplaukianti ir dorovinė bei egzistencinė žmogaus kaip individo nuo Dievo priklausomybė bei jo gyvenimo žemėje prasmė ir kokybė. Šiuo pagrindu ir Maceinos veikalą "Jobo drama" tenka laikyti tikra emigracijos filosofo konceptualine nesėkme, kadangi Senojo Testamento Dievo Jahvės ir Biblijos teisuolio Jobo polemika niekaip nepagrindžia ir neįrodo šio veikalo autoriaus požiūrio pagrįstumo, kuriuo remiantis, žinomi antikos dievai, pavyzdžiui, Dzeusas ir kiti ne be pagrindo laikomi tironais, tuo tarpu krikščionių Dievas, priešingai: gailestingumu, tiesa ir meile.

ENThe article presents a detailed analysis and systematic expansion of one of the basic concepts regarding the onto-ethic origins and purpose of human suffering, developed by a prominent Lithuanian philosopher of the interwar period, neothomist Antanas Maceina (1908-1987). This philosopher devoted significant attention to the origins, meaning and soteriological purpose of the existential suffering experienced by humans. In this respect, suffering embodies one of the basic notions of the Christian philosophy for A. Maceina. It brings his views close not only to philosophy, but also to theology. [From the publication]