Meno socialinio sąlygotumo klausimas lietuvių estetikoje (Igno Šlapelio pažiūros)

LTMeno socialinio sąlygotumo klausimo aktualumą XX a. trečiojo dešimtmečio lietuvių estetikoje lėmė neišsipildžiusių tautos kultūros suklestėjimo lūkesčių, vyresniosios menininkų kartos kūrybos stagnacijos ir konformizmo atmosfera meniniame gyvenime. Kairiųjų pažiūrų jaunajai menininkų kartai krizės įveikimo kelrodžiu tapo iš to meto rusų estetikos perimta meno klasinės esmės samprata, meno užangažavimo socialinei kovai siekis. Dailės istoriko Igno Šlapelio pažiūros į XX a. Europos meno procesus bei lietuvių dailės būklę buvo grindžiamos visapusiškesne, vulgaraus sociologizavimo vengiančia materialistinės estetikos recepcija bei populiariomis tuo metu Nikolajaus Berdiajevo istorijos filosofijos idėjomis. Straipsnyje siekiama atskleisti, kad, žvelgdamas į meną kaip į privalantį atlikti svarbų vaidmenį visuomenės gyvenime ypatingą komunikacijos būdą, I. Šlapelis pripažino meno autonomiškumą ir estetinio vertingumo savarankiškumą. Svariu įnašu į lietuvių estetinę mintį laikomas mūsų meną sąlygojančių socialinių veiksnių aptarimas bei jo raidos neotradicionalizmo linkme teorinis įprasminimas. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Lietuviška estetika; Lithuanian aesthetics.

ENThe question of the social determination of art was an actual issue in the Lithuanian aesthetics of the thirties of the 20th century. This actuality was conditioned by the vanished hopes for the flourishing of national culture, stagnation of creativity among artists of the elder generation, and the atmosphere of conformity of the artistic life. The leftist young generation of artists was looking for a way to overcome this crisis. Under the influence of actual Russian aesthetics, they found guidance in the class-conscious understanding of art and in the aspirations of art for the engagement into the social combat. Art historian Ignas Šlapelis presented more comprehensive views on the processes in the European art of the 20th century, as well as on the current situation in Lithuanian art. His views were based on the materialistic aesthetic approach which avoided vulgar socialization, and on Nikolaj Berdiajev’s ideas on the philosophy of history which were popular at the time. The author attempts to show that Ignas Šlapelis had recognized the autonomy of art and the self-sufficiency of its aesthetic value, while viewing art as the means of communication, which has to play an important social role in the human life. We should consider that Ignas Šlapelis made an important contribution to Lithuanian aesthetics by discussing the social factors that influenced our art, as well as by the theoretical conceptualization of its development towards neotradicionalism. [From the publication]