Polska rewolucja a Kościół Katolicki 1788-1792

LTKnygoje „Lenkijos revoliucija ir Katalikų Bažnyčia 1788-1792“ tiriama politinė situacija ir Katalikų Bažnyčios padėtis Lenkijoje prieš antrąjį Abiejų Tautų Respublikos (ATR) padalijimą, analizuojama Ketverių metų seimo konfesinė politika. Katalikybė ATR buvo įtakingiausia, valstybinė religija, būdvardis „katalikas“ legitimavo politikus, kaip ir Apšvietos epochai būdingas mąstymas. Skirtingai nuo Prancūzijos, Lenkijos revoliucija nesiekė sekuliarizuoti viešąjį gyvenimą ar pajungti Bažnyčią valstybei. Dvasininkai nuo seno buvo integrali valstybės sąrangos dalis – ėjo pareigas kariuomenės, švietimo, teismų įstaigose, tarp jų buvo ministrų ir senatorių. Kilę iš žemvaldžių šlėktų dvasininkai buvo piliečiai. Turint omenyje jų išsilavinimą, kompetenciją ir socialinį statusą, dvasininkai galėjo būti dar gausiau atstovaujami valstybinėse struktūrose, tačiau tam prieštaravo visuomenės nuomonė. Revoliucija sustiprino sosto ir altoriaus aljansą. Tiesa, ATR santykiai su Apaštalų Sostu buvo labai įtempti (net grėsė schizma) dėl Seimo pastangų radikaliai reformuoti Bažnyčią Lenkijoje, pirmiausiai kėsinantis į jos nuosavybę, reikalaujant lėšų armijai, taip pat dėl tolerancijos kitatikiams. Deklaruoti pastarąją vertė politiniai išskaičiavimai. Su revoliucija baigėsi „apšviestosios katalikybės“ laikotarpis, Gegužės 3-sios Konstitucija įteisino Katalikų Bažnyčios viešpataujančią padėtį. Svarbiausia, kad revoliucija paliko Katalikų Bažnyčiai pakankamai orumo tam, jog mitas apie Bažnyčios ir tautos vienybę galėtų šalyje išleisti gyvybingas šaknis.Reikšminiai žodžiai: Abiejų Tautų Respublika (ATR; Rzeczpospolita Obojga Narodów; Žečpospolita; Sandrauga; Polish-Lithuanian Commonwealth); Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK; Grand Duchy of Lithuania; GDL); Keturių metų seimas; Valstybės padalinimai; Katalikų bažnyčia; Stačiatikių bažnyčia; Graikų-katalikų bažnyčia; Protestantai; Dvasininkija; Sekuliarizacija; The Grand Duchy of Lithuania; The Four-Year Seimas; State partitions; The Catholic Church; The Orthodox Church; The Greek-Catholic Church; Protestants; Clergy; Secularization.

EN“Lenkijos revoliucija ir Katalikų Bažnyčia 1788–1792” [Polish Revolution and Catholic Church in 1788–1792] analyses the political and Catholic church situation in Poland before the second division of the Polish–Lithuanian Commonwealth (PLC) as well as the four–year confessional politics of the Sejm (parliament). Catholicism was a state religion and extremely influential in the PLC, as being “catholic” legitimised politicians. Unlike the French revolution, the Polish revolution did not seek to secularise public life or connect the church to the state. The clergy have always been an integral part of the state structure, serving in the army, educational and judicial institutions as ministers and senators. The clergy were considered citizens and came from szlachta (a legally privileged noble class) and rural landowners classes. Given their education, expertise and social status the clergy could have been represented more within state structures, but this was opposed by public opinion. The revolution strengthened the ties between the throne and the Church. It is true that relations between the PLC and the Holy See were very tense (at risk of schism) because of the Sejm's efforts to radically reform the Church in Poland, at first targeting its property, demanding money for the army and tolerance for people of other faiths. The latter demand was based on political calculations. The revolution ended the era of “holy Catholicism” and the constitution of the 3rd of May legitimised the dominant position of the Catholic Church. Most importantly, the revolution has left the Catholic Church enough dignity to allow the myth of the unity of the Church and the people in the country to grow deep roots.

• Teologija / Theology
• Istorija / History