Vilniaus statybininkų amatų cechai XIX a. I pusėje: organizacinė struktūra, gamybos pobūdis, kolektyvinė biografija

LTStraipsnyje nagrinėjama Vilniaus krikščionių statybininkų cechų - dailidžių, mūrininkų, puodžių (krosnininkų) - valdymo organizacija ir jos transformacija pasikeitusiomis XIX a. I pusės politinės konjunktūros sąlygomis, vieta miesto ekonominiame gyvenime bei šių korporacinių organizacijų narių kolektyvinės biografijos elementai, tokie kaip municipalinė karjera, teritorinė kilmė, socialinė ir šeimyninė padėtis, giminystės ryšiai, taip pat turtinė situacija. Teigiama, kad Vilniaus mūrininkų ir puodžių cechų organizacinė struktūra, narių tarpusavio santykiai, religinis ir visuomeninis gyvenimas 1795-1850 m. tebebuvo reguliuojami pagal Lenkijos valdovų ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių suteiktas privilegijas ir statutus bei nusistovėjusias tradicijas, tuo tarpu 1811 m. įvestas rusiškas cechų valdymo įstatymas nepadarė didesnės įtakos, kadangi jo nuostatos dažniausiai neprieštaravo minėtiems teisiniams dokumentams. Mūrininkų ir puodžių cechų korporaciniai organizacijos veikimo principai išliko gyvybingi naujai besiformuojančioje ūkinėje konjunktūroje ir užtikrino, nors ir ne taip efektyviai, jos narių interesų atstovavimą santykiuose su valdžios institucijomis ir potencialiais konkurentais. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Cechas; Plytinė; Meistras; Pameistrys; Mokinys; Mūrininkas; Dailidė; Puodžius; Guild; Brickyard; Master; Journeyman; Appretince; Stonemason; Carpenter; Potter.

ENBetween 1795 and 1850, the organizational structure, relations among the members, and the religious and social life of the guilds of Vilnius .Christian masons - stonemasons and potters - continued to be further regulated by the charters issued by Polish kings and Lithuanian grand dukes, the statutes and well established traditions. The Russian law on the control of guilds, issued in 1811, did not bring about any major changes since its provisions, as a rule, did not contradict the aforementioned legal documents. The hierarchical model of the professional career - apprentice, journeyman, master - remained unaltered. The economic stagnation that followed Lithuanias incorporation into the Russian Empire contributed to the decline of the number of guild masters and an intense competition between them and non-guild masters. Basing themselves on the Russian law on the control of guilds, the authorities of the gubernia of Vilnius abolished the guild of joiners in the second decade of the nineteenth century, maintaining that the preparation of specialists of this profession did not require such lengthy training. Most stonemason masters and journeymen were arrivals to Vilnius from adjacent towns and lovalities and the inhabitants of the city proper, generally belonging to the estate of the townsmen, and it was only in the middle of the 19th century that the gentry and peasants began taking up their occupation as stonemasons. Their families were not large; the overwhelming majority of them had one or two children.The families differed in terms of property - less than 10 per cent of them were well off and had some possessions in the city, while the material resources of the rest were more of less alike - they could merely rent a room and in exceptional cases a flat or a house on the outskirts. In the developing new economic situation, the principles of the corporate activity of the guilds of stonemasons and potters retained their significance and ensured (although to a lesser degree of efficiency) the representation of their interests in dealing with the governmental authorities and potential rivals. [From the publication]