LTStudijoje ištirta XX a. pirm. pus. lietuvių rašytojo Petro Cvirkos (1909-1947) lyrinio prozos stiliaus poetika. Cvirka yra rašytojas realistas, marksistinės ideologijos požiūriu interpretavęs neturtingų kaimo žmonių pastangas prasigyventi, ištrūkti iš skurdo ir vargo po I-ojo pas. karo susikūrusioje nepriklausomoje Lietuvoje. Vyraujanti Cvirkos poetinės raiškos savybė yra lyrizmas – jausmingas poetinės kalbos konotacijų klodas, dinamiškai kintantis ir atsinaujinantis epinio pasakojimo plėtojimosi erdvėje. Kaip Cvirkos lyrizmą sąlygojantis ir modeliuojantis faktorius, skiriama 5 poetinės vizijos intencijos – vaikystės ilgesys, kaimo berno šaunumas, meilė ir užuojauta vargstantiems žmonėms, lietuviško kaimo dvasinės ištvermės ir kūrybingumo idealizacija, žmogaus gyvybinių galių išaukštinimas. Būdingomis lyrinės raiškos formomis nurodoma tiesioginė lyrinė raiška (pirmuoju asmeniu kalbančio pasakotojo atsivėrimai, pertraukiantys fabulos plėtojimąsi, išsakantys pasakotojo išgyvenimus) ir netiesioginė lyrinė raiška (perteikiami trečiuoju asmeniu kalbančio pasakotojo jausmai, lydintys ir interpretuojantys pasakojamąją istoriją). Pasakojimo lyrinio sugestyvumo pasiekiama per emfatiką, ekspresyvia poetine sintakse, žodžių polisemijos, metaforinių reikšmių žaisme. Cvirkos proza eksponuoja XX a. pirm. pus. lietuvių literatūros poetikos modernizavimosi tendencijas – poslinkį prie skirtingų pasakojimo būdų derme pagrįsto naracijos sinkretizmo, jausmo ir epinės rimties pusiausvyros siekį. Ryšku paprasto, švelnaus, natūralaus vaizdo, kaip poetiškumo normos ir kriterijaus, prezentacija. [Iš leidinio]
ENThe poetry of lyric prose style written in the first half of the 20th century by a Lithuanian writer Petras Cvirka (1909-1947) was analysed in the study. Cvirka is a realistic writer, who interpreted the attempts of poor villagers to make good and escape from poverty and trouble after the World War II in the independent Lithuania in terms of Marxist ideology. Lyricism is a sentimental layer of poetic language connotations that changes and renews in the space of an epic story, and such lyricism is a dominant feature of Cvirka’s poetic expression. 5 intentions of poetic visions could be distinguished as the factor determining and designing Cvirka’s lyricism: longing for childhood, valour of countryside lad, love and sympathy to the needy people, idealisation of spiritual stamina of the Lithuanian village and idealisation of creativity and apotheosis of human vitality. Direct lyrical expression is denoted in characteristic forms of lyrical expression (story-teller’s who speaks in the first person revelations, interrupting the elaboration of the plot, expressing the experiences of the story-teller) and indirect lyrical expression (the feelings of the story-teller that guide and interpret the story told are conveyed in the third person). Lyrical suggestion of the story is reached through empathy, expressive poetic syntax, word polysemy and the play of metaphoric meanings. Cvirka’s prose reveals the trends modernisation of the Lithuanian poetry in the first half of the 20th century; a shift to the narration syncretism based on the tune of different ways of telling and the reach for the balance of feeling and epic peace. The presentation of simple, smooth and natural view as a norm and criterion of poetry is very strong.