Erdvės fenomenas XX amžiaus muzikoje: tarp kūrybos ir suvokimo : disertacija

LTMuzikinė erdvė vis dar išlieka fragmentinių nagrinėjimų sferoje, nepaisant to, garsinės erdvės klausimas vis dažniau figūruoja ne tik estetinės ar filosofinės pakraipos tekstuose apie muziką, bet ir konkrečiose kūrinių analizėse bei studijose, skirtose atskiriems kompozitoriams. Darbe nagrinėjamos erdvės fenomeno apraiškos XX a. muzikoje, jų iškilimo ir aktualumo priežastis siejant visų pirma su amžių sandūroje sustiprėjusiomis menų sintezės idėjomis. Taip pat apžvelgiamas ir teorinis muzikinės erdvės apibrėžimų laukas. Kūrinys čia traktuojamas ne kaip laike išskleidžiama dialektinė struktūra, o kaip ryšių sistema, sudaryta iš atskirų momentų, santykiaujančių ne tiesiogiai, o elipsiniu, centro-periferijos ar kitais galimais erdvinės logikos būdais. Darbe siekiama atskleisti erdvės dimensijos išryškėjimo šiuolaikinėje muzikoje priežastis, muzikinių koncepcijų susiformavimo įtakas ir bendrą idėjinį kontekstą, bandant apibrėžti jos egzistavimo pavidalus ir pasireiškimo būdų spektrą. Šalia objektyvių-abstrakčių garsinio erdviškumo savybių, formuojamų kiekybiniais santykiais, norima išryškinti subjektyvią egzistencinę muzikinės erdvės prigimtį, pagrįstą kokybiniais ryšiais ir sąlygotą klausančiojo subjekto situacijos nepastovumo. Erdvės dimensija čia parodoma ne tik kaip akustinio išskaidymo rezultatas, bet ir kaip kūrinio sintaksės padarinys, nes būtent sintaksės lygmenyje audityvinė orientacija įsivaizduojamoje garsinėje erdvėje atskleidžia savo kitoniškumą, lyginant ją su geografine erdve.

ENMusical space still remains in the sphere of fragmental analyses, regardless of this, the issue of acoustical space more and more often appears not only in aesthetical or philosophical texts about music, but also in certain analyses and studies of works intended for individual composers. The manifestations of space phenomenon in the music of the 20th century are analysed in this paper by relating the reasons for their survival and relevance firstly with the ideas of art synthesis which strengthened at the juncture of centuries. Theoretic field of musical space definitions is also reviewed. The work is treated here not as a dialectal structure that can be deployed in time, but as a system of relations consisting of separate moments correlating not directly but in elliptical, central-peripheral or other possible ways of spatial logics. This paper attempts to reveal the reasons for highlighting spacial dimension in contemporary music, the influences of musical concept formation and the general ideological context attempting to define the shapes of their existence and the spectrum of their manifestation methods. Beside the objective-abstract features of phonic spatiality formed by quantitative relation, it was desired to clarify the subjective existential nature of musical space based on quantitative relation and conditioned by the instability of the situation of the listening subject. The space dimension here is shown as not only the result of phonic separation but also as the result of the work’s syntax, since just at the syntax level the auditive orientation discloses its diversity in the imaginary phonic space, comparing it with geographical space.