Kova dėl Lietuvos valstybingumo atkūrimo (1940 06-1941 09) : disertacija

LTXX a. 4–5 dešimtmečių sandūroje buvo pradėti realizuoti dviejų totalitarinių valstybių – Sovietų Sąjungos ir hitlerinės Vokietijos – ekspansiniai siekiai. Ekspansijos centre atsidūrusi Lietuva 1940 m. vasarą prarado suverenitetą. Valstybės žlugimas skatino priešintis, ieškoti būdų ją atkurti. Šios pastangos bei konkreti veikla, įvairių rezistencinių organizacijų, partinių srovių projektuojamos valstybės modelių aptarimas bei bandymai juos realizuoti tapo disertacijos tyrimo objektu. Tiriamas 1940 m. birželio – 1941 m. rugsėjo laikotarpis. Istorinių įvykių demitologizavimo procesas sąlygojo racionalesnį požiūrį į istoriją, objektyvesnį (nesaistomą išankstinių nuostatų) istorinių įvykių vertinimą, kurio stokota problemos ankstesniuose tyrimuose. Sovietinei problemos istoriografijai būdingas vertinimo vienmatiškumas, tendencingas faktinių duomenų parinkimas, politinė konjunktūra. Išeivijos darbams (įvykių liudininkų ar dalyvių darbai) būdingas romantiškumas, jie pasižymi dažnai nekritiniu įvykių vertinimu. Atgimimo laikotarpiu (pradedant 1988 m.) pasirodę darbai lyg ir griovė romantinę kovos už Lietuvos laisvę viziją, tačiau netapo vyraujančia tendencija. Darbe remtasi Lietuvos archyvų – Valstybinio, Visuomenės organizacijų – medžiaga, KGB LTSR dokumentų saugyklos, Mokslų akademijos bibliotekos Rankraščių skyriaus dokumentais.

ENThe turn of the decade 1939-1940 witnessed the beginning of implementation of the expansionist ambitions of two totalitarian powers – the Soviet Union and Nazi Germany. Lithuania, which found itself in the centre of this expansion, lost its sovereignty in the summer of 1940. The fall of the state encouraged resistance and the search for ways of its restoration. These efforts and specific activities, analysis of statehood models designed by various resistance organisations and party trends and the attempt to implement them have become the subject matter of the thesis. The study analyses the period between June 1940 and September 1941. The process of demythologisation of historical events determined a more rational approach to history and a more objective evaluation (free of preconceptions) of historical developments, which were lacking in previous studies of this problem. The Soviet historiography on this subject is characterised by single-dimensional assessment, biased selection of facts and the political situation. Works of émigrés (witnesses or participants of events) are marked by romanticism and often a non-critical assessment of events. Works that appeared in the period of rebirth (beginning with 1988) and that seemingly destroyed the romantic vision of the struggle for Lithuania's independence failed to become a dominating trend. The study is based on the materials of the Lithuanian State Archive and the Archive of Non-Governmental Organisations, and on documents of the KGB Lithuanian SSR Document Depository and the Manuscript Section of the Library of the Academy of Sciences.