Lietuviai pabėgėliai Vokietijoje, 1944-1951 : disertacija

LTPasibaigus Antrajam pasauliniam karui, Vakarų Europoje liko apie 80000 lietuvių tremtinių-pabėgėlių. Nors jie buvo tik lašas bendroje milijoninėje bėglių jūroje, bet jų problema nebuvo greit išspręsta, nes jie, atsisakė grįžti į savo namus. Sąjungininkų laikysena DP atžvilgiu nulėmė jų sau iškeltas tikslas: karo audrų išrautus iš savo gimtųjų kraštų asmenis laikinai globoti (t.y. aprūpinti maistu, apranga bei pastoge) ir suteikti jiems pagalbą grįžtant į savo namus. Tik galutinai paaiškėjus, kad ne visi pabėgėliai grįš į savo tėvynes, buvo pakeista ir bendroji globos organizacijų politika; dabar ji numatė pabėgėlių įkurdinimą. Todėl šie lietuviai tremtiniai-pabėgėliai, kaip ir pabėgėliai iš kitų kraštų, buvo apgyvendinti 113 stovyklų ir galėjo 1945–1951 metais gana kompaktiškai gyventi, kol prasidėjusi emigracija juos išsklaidė po visą pasaulį. Šiame darbe apibendrinamai nušviesta: 1) Tremtinių-pabėgėlių problema po Antrojo pasaulinio karo; 2) Tremtinius-pabėgėlius globojančių įstaigų ir organizacijų veikla (karinės valdžios, UNRRA, IRO) ir tokios veiklos motyvai; 3) Lietuvių tremtinių-pabėgėlių socialinė struktūra ir kai kurie jų vidaus gyvenimo aplinkybių aspektai: tremtinių švietimas, jo organizavimas ir rezultatai; tremtinių periodinė spauda; pastangos kurti bendrąsias lietuvius vienijančias organizacijas: Lietuvių Tremtinių Bendruomenę (LTB) ir Pasaulio Lietuvių Bendruomenę (PLB). 4) Tolesnio išeivijos istorijos tyrimo uždaviniai ir perspektyvos. [Iš leidinio]

ENBy the end of World War II there were around 800,000 Lithuanian expatriates-refugees in Western Europe. Although they were just a part of the total huge number of refugees, their problem was not solved soon because they refused to return home. Attitude of the Allies towards the refugees was determined by the objective: to give temporary care (i.e. provide food, clothing, accommodation) to persons who were forced by the war to leave their native land and to assist them in coming back home. When it became clear that not all the refugees were returning home, the whole policy of providing care changed; then it was changed to settlement of the refugees. This is why the Lithuanian expatriates-refugees like refugees from many other countries were settled in 113 camps and in 1945–1951 they could compactly live in the locations till they emigrated later worldwide. The work summarizes the following: 1) The issue of expatriates-refugees after World War II; 2) Activity of institutions and organizations providing care for expatriates-refugees (military authorities, UNRRA, IRO) and motives of this activity; 3) Social structure and certain aspects of inside life of the Lithuanian expatriates-refugees: education of expatriates, its organization and results; periodical press of the expatriates; efforts creating organizations uniting Lithuanians: Lietuvių Tremtinių Bendruomenę (LTB) and Pasaulio Lietuvių Bendruomenę (PLB). 4) Tasks and objectives for further study of the emigration history.