LTXX a. pirmos pusės rašytoja, visuomenininkė, literatūros ir meno kritikė, vertėja, eseistė, lektorė, politikė Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė turėjo aiškų visaapimantį tikslą – lavinti lietuvį. Fenomenalus pašaukimas skatino šią asmenybę imtis „tautos auklėjimo“ ieškant ir naudojant efektyvias medijas. Šio pranešimo tikslas ne tik aptarti lavinimui jos naudotą ištisą medialistiką, bet ir sukategorizuoti atskiras medijų turinio grupes. Šiandieniniai edukatoriai ieško naujų priemonių sudominti mokinį įtraukiant vis daugiau įvairesnių technologinių priemonių ir formų. Tačiau labai dažnai tokiame pasirinkime atsiranda pavojus „nuskęsti“ pateikiamos mokymo informacijos esmei, prarandamas mokslo neutralumas, ryšys tarp mokytojo ir mokinio. Kyla klausimas, ar tai ateities perspektyva, kuomet mokytojas, kaip toks, tampa nebesvarbus, jo asmeninės įžvalgos – nebereikalingos, o visa mokymosi metodologija panašėja į fabriko procesą? Ar tai, kad savo laiku neatrasta Sofijos Čiurlionienės unikali mokymo ir lavinimo linija, galėjo turėti įtakos šiandieninei Lietuvoje susiformavusiai švietimo sistemai? Kodėl visuomenėje keliamas klausimas apie šiuo metu neveiksnią ugdymo praktiką? Ar yra galimybių iš naujo atrasti prarastus mokymosi mokyti etapus? Ar Sofijos Čiurlionienės edukacinės idėjos gali būti suprantamos ir priimtos šiandieninėje informacinėje visuomenėje?. [Iš leidinio]