Valdžios ir disidentijos diskursas Tarybų Sąjungoje: kognityvinė-retorinė analizė : disertacija

LTDisertacijoje pasiūlytas ideologizuoto teksto atsiradimo modelis, leidžiantis išanalizuoti už šio teksto slypinčio subjekto sąmonę. Tyrimo objektas yra praėjusio šimtmečio 7-ojo ir 8-ojo dešimtmečių TSRS „antirašytojiškų“ kampanijų tekstai ir tuo pat metu kylančių kitamintiškų apraiškų diskursas. Tiriami tarybinės inteligentijos laiškai, ginantys rašytojus ir pateikiamas žymiausio tarybinių kitaminčių atstovo – akademiko A. Sacharovo – diskursas. Autorė, kognityvinės krypties humanitariniame moksle atstovė, vadovaujasi tuo, kad žmogaus elgsena – kalbinė ir nekalbinė – sąlygojama jo žinių. Tad ir priklausomybę įvairioms ideologijoms apsprendžia subjekto turimų žinių pobūdis bei tikrovės suvokimas. Ideologizuotas tekstas užgimsta trimis etapais: per pirmąjį individo sąmonėje aktyvuojama opozicija idėjoms, kurių viena turi pozityvią, o kita negatyvią vertę (pvz., komunizmas – antikomunizmas), antruoju etapu idėjų opozicijos plėtojamos konceptualių metaforų scenarijumi (pvz., pasaulis – komunizmo ir antikomunizmo tarpusavio kovos frontas), trečiuoju etapu metaforos išsklaidomos tekste ir apsprendžia jo retorinę sistemą. Kiekviena ideologija turi savo retorinę sistemą, priklausančią nuo šių konceptualių metaforų kūrėjų ir vartotojų sąmonės. Atliktas tyrimas atskleidė 7-ojo ir 8-ojo dešimtmečių tarybinės retorikos bruožus, panašumus su ankstesnių istorinių laikotarpių retorika ir suteikė galimybę nustatyti tiek autoritarinės sąmonės, tiek ir ideologinėms transformacijoms pasirengusios sąmonės retorinius rodiklius.

ENThe dissertation proposes a model of formation of ideologised text which allows analysing the consciousness of the subject hidden behind this text. The object of research is texts of the USSR “anti-writer” campaigns of the 1960-1970s and the contemporary discourse of dissent manifestations. The paper studies letters of the Soviet intelligentsia defending writers and presents the discourse of the most prominent representative of the Soviet dissidents – Academician Sakharov. The author, a representative of the cognitive direction in humanitarian disciplines, relies on the presumption that human behaviour – both linguistic and non-linguistic – is defined by the person’s knowledge. Thus, belonging to various ideologies is also defined by the nature of the person’s knowledge and perception of reality. Ideologised text is created through three stages: during the first stage the consciousness of the individual activates opposition to ideas one of which has a positive value and the other – a negative value (e.g. communism – anti-communism), during the second stage oppositions to ideas are expanded through the scenario of conceptual metaphors (e.g. world – the battle frontline between communism and anti-communism), and during the third stage metaphors are scattered in the text and define its rhetoric system. Any ideology has its rhetoric system depending on consciousness of creators and users of these conceptual metaphors. The study reveals features of the Soviet rhetoric of the 1960-1970s, similarities with the rhetoric of previous historical periods and allows identifying rhetoric indicators of both the authoritarian consciousness and consciousness ready for ideological transformations.