LTAtlikta literatūros analizė leidžia teigti, kad terminas „komunikacija“ apibrėžiamas kaip socialinės sąveikos rūšis, keitimasis informacija, bendravimas. Dažnai komunikacija skirtoma į verbalinę ir neverbalinę. Kompetencijos sampratą mokslininkai apibūdina kaip gebėjimą efektyviai taikyti žinias, įgūdžius ir supratimą atliekant darbą. Terminas „komunikacijos kompetencija“ buvo pasiūlytas XXa. devintajame dešimtmetyje. Įvairūs komunikacijos specialistai, apibrėždami komunikacijos kompetencijos sąvoką, akcentuoja komunikavimo išmanymą bei gebėjimą komunikuoti kaip pagrindinius elementus, norint kompetetingai bendrauti. Norint išsiaiškinti kelionės vadovų komunikacijos kompetencijos reikšmę turistų pasitenkinimui turistine paslauga, buvo atliktas empirinis tyrimas – anketinė apklausa. Asmenų, bent kartą keliavusių su kelionės vadovu, buvo prašoma įvertinti kelionės vadovų komunikacijos kompetencijos sudedamąsias dalis: keturis neverbalinės komunikacijos elementus (prieinamumas, kinezė, dėmesingumas ir prisilietimai) ir tris verbalinės komunikacijos elementus (kalbos adaptavimas, tarpasmeninis įtraukimas, asertyvumas), pagal penkių dimensijų Likerto tipo skalę. Tyrimo duomenys leidžia teigti, kad komunikacijos kompetencija turistams, vykstantiems į kelionę su kelionės vadovu yra sąlyginai svarbi, kadangi tik keturi komunikacijos kompetencijos elementai buvo įvardinti kaip „svarbus“ ar „labai svarbus“ (prieinamumas, kinezė, dėmesingumas, tarpasmeninis įtraukimas), tuo tarpu likę elementai buvo įventinti kaip nesvarbūs arba respondentai išreikškė jiems abejingumą („nei svarbu, nei nesvarbu“). [Iš leidinio]