Kapinės už miesto, miške: katalikų laidojimo kraštovaizdžiai XIX a. Vilniuje: mokslo monografija

LT[...] Tyrimo tikslas. Rašydama monografiją stengiausi atrasti Vakarų Europos ir Vilniaus kapinių sąsajas, paaiškinti Vilniaus kapinių XIX a. erdvines konfigūracijas suformavimo priežastis ir raišką, paskatindama į kapinių erdvę pažvelgti kaip į daugiasluoksnį kultūrinį reiškinį. [...] Tyrinėjamo laiko ribos. Ši monografija nėra istorinis tyrimas - kaip architektė iš istorijos ir kitų sričių imu viską, kas padėtų suprasti ir paaiškinti architektūrą, miestą, kraštovaizdį. Tai laikui pavaldūs erdviniai konstruktai, kuriuos vertinti be istorinio turinio reikštų neatsižvelgti į kaitą ir keltų riziką klaidingai suprasti jų novatoriškumą ar retrogradiškumą. Dauguma elementų, formuojančių tylią, regis, laike sustingusią laidojimo erdvę, atrodo savaime suprantami, nors seniausioms kapinėms, kurias galima aplankyti Vilniuje, kiek daugiau nei 200 metų. O ką gi reiškia pora šimtmečių, palygintisu dviem tūkstantmečiais krikščionybės istorijos, nekalbant apie žmonijos istoriją apskritai? Todėl prancūzų istorikas Arièsas mirties tyrėjams patarė nebijoti laidojimo ir mirties kultūrą tyrinėti apimant kuo platesnį laikotarpį, taigi šimtmečius, o jei prireiktų - ir tūkstantmetį. Dėmesį šiame tyrime sutelkiau į XX a. pradžią, o ankstesnius amžius apžvelgiau siekdama auprasti palikimą, tekusį tyrinėjamam laikui. Antroji amžiaus pusė ir pirmieji XX a. dešimtmečiai tyrime liečiami tada, kai šio laikotarpio ikonografinė medžiaga ir vėlesni kapinių raidos momentai padeda paaiškinti, kaip kito laidojimo kraštovaizdžiai. Metodologija. Kapines apibrėžiantys erdviniai elementai monografijoje tyrinėjami remiantis istoriniais įvykiais, religiniais ir etnologiniais kontekstais, išlikusia ikonografine medžiaga ir fizinės kapinių aplinkos stebėjimais.Nagrinėdama rėmiausi atvejų analize, kurioje jungiamas kiekybinis ir kokybinis kraštovaizdžio bei architektūros tyrimas. Kiekybinis tyrimas apėmė teritorijoje esančių architektūrinių ir kraštovaizdžio elementų kartografavimą, skaičiavimą ir matavimą: kapines juosiančių tvorų aukštis ir medžiagiškumas, medžių rūšys ir jų dažnumas kapinių teritorijoje, takų tinklas ir jų medžiagiškumas, reljefo statumas ir jo ryšys su palaidojimo kryptimi. Kokybiniame tyrime analizuotas kraštovaizdžio ir architektūros istorinis bei kultūrinis kontekstai. Jais remiantis interpretuoti kiekybiniai rezultatai. Duomenys (istorinės kapinių fotografijos, žemėlapiai ir planai) rinkti literatūroje, Lietuvos ir Lenkijos archyvuose. Tyrime nagrinėjamos trejos Vilniaus katalikų kapinės, įkurtos XIX a. pradžioje: Rasų, Bernardinų ir Saulės (1 pav.). Nors Vilniuje buvo ir tebėra išlikusių ir kitų XIX a. kapinių, norėta dėmesį sutelkti į vienos konfesijos laidojimo vietą, kurią dėl religinio vientisumo būtų galima lyginti su Vakarų Europos kapinėmis. Pasirinkau tirti kapines Vilniuje, nes jos yra vienos didžiausių išlikusių XIX a. kapinių Lietuvoje, be to, įrengtos šalia svarbiausio to meto Lietuvoje urbanistinio centro, todėl galima tikėtis, kad buvo aktyviausiai formuojamos. Tai, kad Romos katalikai buvo ir yra dominuojanti konfesija Lietuvos teritorijoje, taip pat buvo svarbus veiksnys renkantis tyrimo objektus. Tiesa, nemažą dalį erdvinės raiškos elementų galima identifikuoti ir kitose to meto kapinėse Vilniuje, taip pat ir kitur Lietuvoje, tačiau atidesnis žvilgsnis į tai lieka ateities tyrimams. [...] Struktūra. Įvade trumpai pristačius laidojimo katalikiškoje Europoje istoriją, pirmame skyriuje nagrinėjamos kapinių įrengimo teritorinės, kultūrinės ir religinės įtakos be to meto visuomenės socialiniai pokyčiai, atsispindėję ir kapinių struktūroje.Antras skyrius skirtas kapinių morfologijai, t. y. esminių, kapines formuojančių erdvinių elementų analizei, jų istoriniam kontekstui, simbolikai ir Vilniaus kapinėse sukurtoms architektūtinėms formoms. Trečiame skyriuje žvelgiame į trejoms analizuojamoms kapinėms bendrą miško dimensiją siekiant išsiaiškinti, kas lėmė tokį kapinių kraštovaizdį. [...]. [Iš Pratarmės]

ENThe monograph "Cemeteries beyond the City, in a Forest: Catholic Burial Landscapes in the 19th-century Vilnius" presents research on Roman Catholic burial landscapes in Vilnius during the early 19th century. Given the prevalence of Catholicism in Vilnius, the research examines three significant cemeteries - Rasos, Bernardine, and Saulės - as representative examples of the city's dominant burial practices and spaces. These cemetries were established in compliance with the law of the Russian Empire, which mandated that cemetries should be located outside the citylimits. However, at the time of their creation, there was no established cemetry model to follow either from foreign examples or local practice. Moreover, the responsibility of burying and managing the burial landscape in Vilnius remained with religious institutions that lacked political power and financial resources. As a result, the cemetries underwent organic development. The analysis is conducted through the lens of Western European burial practices, with a particular focus on processes that took place in France, Italy, and Great Britain. The three case studies in Vilnius are examined as a set of spatial components within the broader historical, political, and cultural contexts pf both the city and the wider region. The first chapter, titled "The City and Death," focuses on Vilnius as a social, political, religious, and cultural context in which the new cemeteries were established. As a significant urban centre in Lithuania, Vilnius was exposed to cultural influences from Western European cities where architects ofted studied and took their Grand Tours. Russian architects were also practising in Vilnius, especially after Lithuania became part of the Russian Empire. Besides the cultural climate of Vilnius, its ties to the discussion on innovative burial practices in France are sought and questioned.Moreover, the cemetries of this era reflected major social changes and morrored them in their layout and design. The second chapter, titled "Anatomy of the Cemetery Spaces," delves into a comprehesive analysis of the primary built spatial components that shaped the cemeteries: enclosing walls, gateways, burials, catacombs, and chapels. These elements are studied in the context of their functional and symbolic roles within the cemetery's layout. They not only provided a physical boundary but also served as symbolic markers of the transition between the world of the living and the realm of the departed. Furthermore, an exploration of the burials and catacombs sheds light on their social conception, reflecting the prevailing cultural beliefs and customs of the time. The third chapter, titled "The Birth of the Burial Landscape," explores the cultural relationship between cemeteries and paradise gardens, while also drawing connections between the cemeteries of Vilnius and the forested locations used as pagan burial grounds that were envisioned as spaces for the afterlife. However, the chapter delves deeper into the forest-like spatial configuration not only as a pagan legacy but also as aresult of the political situation of its time. The establishment of the new cemeteries mainly took their lead from existing churchyards and parish burial grounds, which shared similar spatial elements and featured s dense cover of trees. The analysis suggests that the design of the new cemeteries was influenced by existing burial practices, which were more acceptable to the lower social classes that still adhered to pagan customs along with Catholic beliefs and lacked the status to be buried inside the church. In contrast, the aristocracy who traditionally had the privilege of being buried within churches, showed significant resistance to being buried in the cemeteries located outside the city.Since no architectural project for any of the analysed cemeteries has ever been found, this chapter examines the cemeteries as organically developed landscapes. The pagan dimension is evaluated through an examination of the mythological symbolism of the trees that grow within the cemeteries. The existing conditions of the trees in the cemeteries are shown to have played a decisive role in shaping the landscape, while their mythological meanings were of secondary importance. While the analysed cemeteries may not have been intentionally designed as forest cemeteries, the forest dimension undeniably contributed to the poetic quality of their landscapes, transforming them into remarkable sites of remembrance. Contrary to common assumptions that interpret the forest-like spatiality of these cemeteries as a pagan legacy, the book challenges this notion and aims to expand the understanding pf factors that shaped and influenced these cemetery landscapes in Vilnius. In doing so, it opens up the possibility of gaining insight into a broader range of Lithuanian cemeteries, both in urban areas and the countryside. [From the publication]

• Menotyra / Arts
• Istorija / History