Lietuvių kalbos atributinių junginių semantika ir struktūra : disertacija

LTDisertaciją sudaro semantinė lietuvių kalbos atributinių žodžių junginių (AJ) analizė. Reikšmės nagrinėjamos remiantis junginio leksine sudėtimi bei morfologine sandara. AJ klasifikuojami pagal semantinį turinį, o skirstymas pagal raišką ir sandarą laikomas šalutiniu. Darbo tikslas - parodyti, kaip semantinė AJ struktūra realizuojama kalbos gramatinėmis ir leksinėmis priemonėmis. Tyrimui naudota apie 12000 AJ pavyzdžių kartoteka. Semantinė AJ analizė atliekama einant nuo reikšmės prie formos. Atributiniais junginiais vadinami tokie junginiai, kurių priklausomasis dėmuo iškelia pagrindiniu dėmeniu įvardinto daikto ypatybę, savybę, priklausymą kam nors ar panašų požymį be tiesioginio ryšio su kalbėjimo aktu. Daikto apibūdinimas gali būti tiesioginis ir netiesioginis. AJ ryškina ypatybes asmenų, gyvių, daiktų, reiškinių, dažniausiai išreikštų daiktavardžiais. Atributinio dėmens reiškimas sudaro darnią sistemą su savo centru (būdvardžiai) ir periferija (bendratis, padalyvis, prieveiksmis). Semantiniu pagrindu skiriami du AJ potipiai: nusakomieji (apibūdinamieji) ir priklausymo (posesyviniai) junginiai. Ypatinga nusakomojo santykio atmaina - antraeilio (papildomojo) pavadinimo žodžių junginiai. Sistemiškai aprašius šias tris semantines kategorijas, išryškėjo jų sinoniminiai ryšiai, galėjimas vieną formą pakeisti kita, nenorminių faktų sąlytis su norminiais. Pagal struktūrą AJ yra vientisiniai ir sudėtiniai. Specifinė sudėtinių AJ atmaina - išplėstiniai AJ. Pagal stabilumą skiriami laisvieji ir nelaisvieji AJ. Tarpinis atvejis - apylaisviai AJ (kolokatai).

ENThe dissertation presents a semantic analysis of Lithuanian attributive phrases. Their meanings are studied referring to their lexical and morphological structure. Attributive phrases are classified according to the semantic content and their division according to expression and structure is considered secondary. The aim of the study is to show how the semantic structure of attributive phrases is implemented by grammatical and lexical means of the language. About 12000 examples of attributive phrases were used for the study. The semantic analysis of attributive phrases was performed from the content to form. Attributive phrases are phrases, whose subordinate component highlights a trait, peculiarity, dependence or a similar characteristic of an object as the main constituent without a direct relation with the act of speaking. Characterization of an object can be direct or indirect. Attributive phrases highlight traits of persons, animals, objects or phenomena, most frequently expressed by nouns. Expression of the attributive constituent forms harmony with its centre (adjectives) and the periphery (the infinitive, participle or adverb). In terms of semantics two types of attributive phrases are distinguished: characterizing and possessive. A special type of the characterizing relation is the phrases of the secondary (supplementary) title. Upon providing a systematic description of the said three semantic categories, their synonymic relations, ability to replace one form by another one and the relation between the standard and substandard facts were highlighted. In terms of structure attributive phrases can be solid and composite. A specific type of composite attributive phrases is extended attributive phrases. In terms of stability free and necessary attributive phrases are distinguished. The intermediate case is semi-free attributive phrases (collocates).

• Sudėtiniai naujųjų skolinių atitikmenys / Jurgita Girčienė. Kalbotyra. 2002, t. 51 (1), p. 19-32.
• Zur Häufung von Adjektiven im Sprachvergleich Deutsch-Litauisch: Eine übersetzungsbezogene Untersuchung / Skaidra Girdenienė. Fremde und eigene Sprachen. Linguistische Perspektiven : Akten des 51. Linguistischen Kolloquiums in Vilnius 2016 / Virginija Masiulionytė, Skaistė Volungevičienė (Hrsg.). Berlin: Peter Lang, 2018. P. 265-277.