LTŠio straipsnio tikslas yra pažvelgti į arkivyskupo Teofiliaus Matulionio gyvenimą ir tarnystę, kuri buvo paženklinta kankinyste, ir suprasti, kas teikė jam dvasinę stiprybę. Daroma prielaida, jog arkivyskupo gilus dvasinis gyvenimas, ypač šaknijimasis Dieve per dieviškąsias dorybes teikė jėgų kentėjimus priimti ramiai, drąsiai ir su pasiaukojimu. Arkivysk. Teofiliaus gyvenimo sąlygos ir aplinkybės skiriasi nuo šiandienos. Lietuvoje nėra persekiojama religija ar varžomos tikinčiųjų teisės, tačiau visuomenės religinis abejingumas, moralinio gyvenimo dėsnių nepaisymas žmogui tampa kliūtimi į prasmingą ir visavertį gyvenimą, dažnai žmogų stumia į nelaimingumą ir egzistencinį sielos liūdesį. Kalintieji atsiminimuose pabrėžia, jog jiems tikinčio žmogaus tapatybė net žiauriausiomis kalėjimo sąlygomis padėjo išsaugoti sveiką nuovoką, jėgų teikė visiškas pasitikėjimas ir rėmimasis visagalio Dievo pagalba bei gailestingumu. Žinoti, ką XX a. patyrė Bažnyčia žiaurių ateistinio bolševizmo ir komunizmo persekiojimų akivaizdoje, yra prasminga ne tik dėl pažinimo ir priėmimo, istorinio įvertinimo ar teisingumo atkūrimo. Sekuliariame pasaulyje gyvenančiam tikinčiajam tai gali padėti tokių krikščionio patirčių pavyzdžiu semtis stiprybės. Todėl svarbu pažinti didžias XX a. Bažnyčios asmenybes, kurios patirdamos kankinystės iššūkius tikėjo, mylėjo ir vylėsi Dievu ir tuo, jog Atpirkėjas nugalėjo šio pasaulio blogį. [Iš straipsnio, p. 87]