LTEtniškumo, kalbinio tapatumo, paveldėtosios kalbos perdavimo temos tebeišlieka svarbios šiuolaikiniame globalėjančiame pasaulyje. Šio darbo tikslas – aparti kolektyvinės lietuviškosios kalbinės, etninės tapatybės formavimosi tendencijas bei lietuviškumo išsaugojimo praktikas diasporoje. Straipsnyje plačiau analizuojamos Airijos ir Norvegijos lietuvių diasporos ir jose gyvenančių lietuvių emigrantų kalbinės nuostatos, kalbos ir kultūros perdavimo jaunajai kartai niuansai bei kiti diasporos bendruomenei aktualūs veiksniai. Šiam tyrimui sukurta speciali sociolingvistinė anketa. Iš viso apklausoje dalyvavo 74 respondentai, penkerius ir daugiau metų gyvenantys Airijoje (n=18) ir Norvegijoje (n=56) bei auginantys 4–17 metų vaikus. Anketų duomenys iliustruoti pavyzdžiais iš pusiau struktūruotų interviu su penkiais Airijoje ir Norvegijoje gyvenančiais lietuviais. Pirmieji tyrimo rezultatai atskleidė, kokios lietuviškumo ir lietuvių kalbos išlaikymo praktikos būdingos Airijos ir Norvegijos lietuviams. Visi apklaustieji teigė, kad jiems svarbu perduoti ir išsaugoti lietuviškumą. Abiejų šalių emigrantai aktyviai palaiko ryšį su kilmės šalimi, dažnai lankosi Lietuvoje, domisi aktualijomis. Beveik pusė apklaustųjų teigė, kad jų vaikai (kartu su tėvais ar be tėvų) bent kartą per metus lankosi Lietuvoje; daugiau nei trečdalio respondentų vaikai Lietuvoje lankosi du kartus per metus ir dažniau. Didžioji dalis apklaustųjų leidžia savo vaikus į lituanistinio ugdymo mokyklas. Vis dėlto, jaunosios kartos lietuviams būdingi saviti kalbų vartojimo, vertinimo ir saviidentifikacijos procesai. Tiek Airijoje, tiek Norvegijoje išryškėjo stipri anglų kalbos įtaka. Airijoje jaunoji karta, skirtingai nei jų tėvai, mažiau linkusi tapatintis su lietuvių kalba, jų antrosios (anglų) kalbos įgūdžiai geresni, ji dažniau vartojama.Norvegijoje stebimos daugiakalbystės tendencijos: čia gyvenantys lietuvių vaikai kasdien aktyviai vartoja daugiau nei dvi kalbas. Apibendrinant, šis apžvalginis tyrimas pateikė įdomių įžvalgų apie Airijos ir Norvegijos lietuvių kalbines praktikas, saviidentifikacijos procesus, lietuviškumo suvokimą ir puoselėjimą, taip pat išryškino pirmosios ir antrosios emigrantų kartų skirtumus. Tyrimo rezultatai įsilieja į platų diasporos tyrimų lauką ir pateikia įdomių įžvalgų būsimoms sociologijos, sociolingvistikos, psichologijos srities studijoms. Pagrindinės sąvokos: diaspora; lituanistinis ugdymas; kalbinė tapatybė; migracija; paveldėtoji kalba. [Iš leidinio]
ENEthnic, linguistic identity, heritage language maintenance and transmission, language attitudes and policies remain important topics in nowadays globalized world. The main purpose of this study, which is a part of a large-scale research on Lithuanian heritage language, was to analyze the linguistic and ethnic identity development within Lithuanian diaspora. The article investigates the linguistic attitudes, language practices and language policies within the Lithuanian diaspora in Ireland and Norway, paying extra attention to the younger (K2) generation of Lithuanian migrants. A specialized sociolinguistic questionnaire was developed for this study. A total of 74 first-generation Lithuanian emigrants based in Ireland (n = 18) and Norway (n = 56) participated in the online survey. All participants had children aged 4–17. The data from the questionnaire survey are also illustrated with examples from 5 semi-structured interviews. The study revealed that emigrants from both countries maintain a strong connection with their country of origin. Almost half of the respondents claim that their children visit Lithuania at least once a year, while more than a third of respondents' children visit Lithuania twice a year or more often. A third of participants are planning to return to Lithuania. Most of the respondents enroll their children to Lithuanian Saturday schools. However, the younger generation seem to differ from their parents in their language attitudes and practices: Lithuanian children based in Ireland tend to feel a stronger connection with the majority language (English) than Lithuanian. Meanwhile, children in Norway are multilinguals, having more than two languages in their everyday repertoire.To summarize, the study demonstrated the main language attitudes and practices of Lithuanians abroad and also highlighted some differences between the first and the second generation of Lithuanian migrants. The results from this study might provide interesting insights for future studies in the fields of sociology, sociolinguistics, and diaspora studies. Keywords: diaspora; heritage language; linguistic identity; Lithuanian education; migration. [From the publication]