Laikinasis Pagrindinis Įstatymas kaip provizorinė konstitucinė teisė

LTKaip matyti iš straipsnio pavadinimo, Lietuvos Respublikos Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą (toliau – ir LPĮ), galiojusį 1990–1992 m., nagrinėsime kaip provizorinės, t. y. išankstinės, parengiamosios, taigi iš anksto suvokiamos kaip laikinos, pereinamosios ar tarpinės konstitucinės teisės lietuvišką atvejį, tokį nebaigtinį konstitucinį eskizą, kaip teisinę pereinamojo laikotarpio priemonę, veikusią nuo nepriklausomos valstybės atkūrimo 1990 m. kovo 11 d. iki 1992 m. lapkričio 2 d., kai įsigaliojo 1992 m. spalio 25 d. Tautos referendumu priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija – dabartinis mūsų šalies teisinės sistemos pagrindas. Vadinamoji „laikinoji“, „mažoji“ ar „pereinamoji“ konstitucija – perėjimo iš vieno visuomenės gyvenimo būvio į kitą konstitucinė teisė, teisė, kuria siekiama ne tik apibrėžti tarpinio etapo valdžios institucijų, valdžios ir asmens ar visuomenės santykių kontūrus, bet ir sudaryti prielaidas priimti nuolatinę konstituciją, kurios pagrindu būtų kuriama šalies teisinė sistema. Remiantis tokia laikina konstitucinės teisės forma yra atliekami būtiniausi tokio laikotarpio teisiniai ir valstybės organizavimo darbai. [Iš straipsnio, p. 152]

• Konstitucingumas ir pilietinė visuomenė / Alvydas Pumputis, Audrius Paksas, Alfonsas Vaišvila, Gediminas Mesonis, Egidijus Jarašiūnas, Juozas Žilys, Vytautas Sinkevičius, Liudvika Meškauskaitė, Tоmа Birmontienė, Elvyra Baltutytė, Saulė Vidrinskaitė, Saulius Katuoka. Vilnius : Lietuvos teisės universitetas, 2003. 426 p.
• Lietuvos valstybės konstitucijų istorija : XX a. pirmoji pusė / Mindaugas Maksimaitis. Vilnius : Justitia, 2005. 391 p.