Apie žodžio ir veiksmo sąsajas: kelios istoriko pastabos apie kelią į Kovo 11-ąją
LTKovo 11-osios akto signatarų istorinis vaidmuo gerokai skiriasi nuo Vasario 16-osios aktą pasirašiusiųjų. 1918 m. dvidešimt valstybės tėvų-steigėjų, vaizdžiai tariant, šiek tiek improvizavo, nes nors ir skelbė valstybę atstatantys, realiai ją kūrė tuščioje vietoje nuo nulio ir net patys nebūdami tikri dėl savo mandato pagrįstumo (dėl to paliko pradėtą darbą užbaigti Steigiamajam Seimui). Visiškai kitokioje situacijoje buvo 124 Kovo 11-osios akto signatarai. Jie ne tik turėjo demokratinių rinkimų būdu jiems suteiktą įgaliojantį mandatą, ne tik galėjo kliautis pirmosios Lietuvos Respublikos precedentu ir jį gyvai reprezentuojančiais egzilio diplomatais, bet ir turėjo jausti moralinį įsipareigojimą tiems, kas per 50 nelaisvės metų už 1918 m. garsiai ištartą žodį paaukojo savo gyvybę. [Iš teksto, p. 11]
- Lietuvos istorija. T. 12, d. 1, Sąjūdis: nuo "Persitvarkymo" iki Kovo 11-osios / Česlovas Laurinavičius, Vladas Sirutavičius. Vilnius : Baltos lankos, 2008. 579 p.
- Lietuvos suvereniteto atkūrimas 1988-1991 metais / Arvydas Anušauskas, Juozapas Romualdas Bagušauskas, Česlovas Bauža, Danutė Blažytė, Vitalija Ilgevičiūtė, Vanda Kašauskienė, Algimantas Liekis. Vilnius : Diemedis, 2000. 487 p.
- Sovietų Lietuva ir išeivija: kultūrinių ryšių projektas / Arūnas Streikus. Lietuvos istorijos studijos 2007, t. 20, p. 42-63.
