Lietuvos kotrynietės emigracijoje: penkių seserų likimai

LTStraipsnyje aptariamas po Antrojo pasaulio karo dėl sovietinės okupacijos iš Lietuvos emigravusių penkių Šv. Kotrynos Mergelės ir Kankinės kongregacijos vienuolių – Bronislavos Marijos Reginos Boreišaitės, Michalinos Marijos Gabrielės Vaičaitytės, Petronėlės Marijos Patricijos Rumšaitės, Bronės Marijos Brunos Greičiūtės ir Monikos Marijos Teresės Kielaitės – likimai, bandymai įsitvirtinti emigracijoje, kotryniečių generalinės vadovybės bandymai palaikyti ryšius su sovietinėje Lietuvoje slapta veikusiomis kotrynietėmis. Atliekant tyrimą, naudotasi Kauno kotryniečių archyvo ir Generalinių kotryniečių kongregacijos namų Grotaferatoje archyvo dokumentais. Tyrimas parodė, kad sunkiausias periodas buvo 1944–1955 m. Tai blaškymosi pabėgėlių stovyklose, nesėkmingo bandymo kurti naują gyvenimą Toronte (Kanadoje) laikotarpis. 1955 m. grįžusios į Europą kotrynietės gyveno Italijoje ir Vokietijoje, dirbo tiek kotryniečių kongregacijos, tiek lietuvių katalikų emigracinės bendruomenės labui. Nuo 1970 m. atsirado galimybė palaikyti glaudesnius ryšius su Lietuvoje likusiomis kotrynietėmis, keistasi laiškais, kuriuose užkoduotai buvo pateikiama informacija apie kotryniečių padėtį, emigrantės kaip turistės lankydavosi Lietuvoje, kur rasdavo galimybių susitikti su kotrynietėmis, teikė humanitarinę pagalbą, tarpininkavo tarp lietuvaičių ir generalinių kotryniečių namų Grotaferatoje. Raktažodžiai: Šv. Kotrynos Mergelės ir Kankinės kongregacija, lietuvių vienuolių emigracija, generaliniai kotryniečių namai Grotaferatoje. [Iš leidinio]

ENFive sisters of St. Catherine (Bronislava Marija Regina Boreišaitė, Michalina Marija Gabrielė Vaičaitytė, Petronėlė Marija Patricija Rumšaitė, Bronė Marija Bruna Greičiūtė, and Monika Marija Teresė Kielaitė), having left Lithuania after World War II due to the Soviet occupation, tried to establish themselves in the emigration, while the general leadership of the Sisters of St. Catherine in Grottaferrata attempted to maintain contact with the nuns secretly active in Soviet-occupied Lithuania. Research on this topic benefitted from access to the archives of the Lithuanian congregation in Kaunas and the congregation’s general motherhouse in Grottaferrata. The research showed that the most difficult period, from 1944 to 1955, involved treks through displaced persons’ camps in Western Europe and unsuccessful attempts at creating a new life in Toronto (Canada). In 1955 these nuns except one returned to Europe, lived in Italy and Germany, and served both the congregation and the Lithuanian Catholic diaspora community. Since 1970 it became possible in very limited ways to communicate with the sisters living in Lithuania by exchanging letters in which coded information about their situation in Lithuania was asked for and provided. The nuns living in the West also visited Soviet-occupied Lithuania as tourists and found opportunities to meet with their counterparts living in Lithuania, provided them with humanitarian assistance, and mediated between the Lithuanian sisters and the general St. Catherine motherhouse in Grottaferrata. Keywords: Congregation of the Devout Virgins of St. Catherine, Virgin and Martyr, emigration of Lithuanian nuns, the General St. Catherine motherhouse in Grottaferrata. [From the publication]

• Išeivijos ir užsienio organizacijų parama Katalikų Bažnyčiai sovietų okupuotoje Lietuvoje / Arūnas Streikus. Genocidas ir rezistencija. 2006, 1 (19), p. 7-20.
• Išeivijos vienuolijų ryšiai su Lietuva / Regina Laukaitytė. Oikos: lietuvių migracijos ir diasporos studijos. 2014, 17, p. 67-75.
• Lietuviai DP stovyklose Vokietijoje, 1945-1951 / Vincas Bartusevičius. Vilnius : Versus aureus, 2012. 607 p.