LTŽemėvalda visoje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje buvo trijų pagrindinių tipų pagal savo priklausomybę: valstybinė, bajoriška ir bažnytinė. Valstybinė žemėvalda dar skirstoma į tris pogrupius: 1) valdovo reikmėms ir jo dvarui išlaikyti XVI a. pabaigoje išskirtas karališkąsias ekonomijas, kitaip dar vadintas „stalo valdomis“ (lenk, dobra stołowe), 2) valstybinius dvarus (lenk, królewszczyzny), kuriuos sudarė seniūnijos, „tenutais“ (lenk, teruta) vadinti mažesni valstybiniai dvarai, taip pat dvarai, suteikiami didikams už valstybines pareigas (lenk, dobra krzesłowe), 3) valdovo miestus (lenk, miasta królewskie), turėjusius savivaldą pagal Magdeburgo teisę arba iki XVIII a. antrosios pusės išsaugojusius tam tikrą imunitetą nuo karališkųjų ekonomijų bei valstybinių dvarų administracijos1560. Prasidėjus reformoms įvyko reikšmingų pokyčių valstybinių žemės valdų administravimo srityje, kilo diskusijų dėl jų ateities. Problemos esmė buvo poreikis didinti valstybės pajamas bei siekis teisiškai ir ekonomiškai sustiprinti miestus. Pastarųjų ateitis buvo susipynusi su valstybinių dvarų ir karališkųjų ekonomijų likimu. [Iš teksto, p. 542]