Diplomatinės tarnybos administravimas. Stanislovo Augusto kabinetas ir Nuolatinės tarybos Užsienio reikalų departamentas

LTAbiejų Tautų Respublikos diplomatinė tarnyba XVIII a. antrojoje pusėje išgyveno kelis esminius pertvarkos etapus. 1764 m. valdovu išrinktas Stanislovas Augustas, sekdamas Apšvietos epochos monarchų valdymo modeliu ir iš esmės tęsdamas Augusto III asmeninės kanceliarijos tradiciją, užsienio politikos tikslams įgyvendinti pasitelkė „Kabineto“ instituciją. „Kabinetas“ buvo įrankis karaliui vykdyti užsienio politiką, palaikyti reguliarią korespondenciją su atstovais užsienyje, kurie, gaudami „Kabineto" pavedimus ir instrukcijas, vykdė karaliaus užsienio politiką. Tačiau greta „Kabineto“, neretai vadinamo Chancellerie Privėe ar Cabinet Particulier, pagrindiniai užsienio politikos klausimai, pasiuntinybių skyrimas ir toliau priklausė Lenkijos Karūnos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kanclerių kompetencijai. Adolfo Šapokos žodžiais, „kancleriai turėjo žiūrėti, kad karalius niekur per daug neužsiangažuotų, nedarytų jokių sutarčių, priešingų visagalio Seimo nutarimams“. [Iš teksto, p. 251]