LTFormuojantis moderniosios valstybės biurokratinei sistemai, didelę reikšmę turėjo institucijos vieta bendrojoje valstybės valdymo sistemoje. Kaip tik Čartoriskių reformų metu pradėjo ryškėti tendencija stiprinti centralizuotas arba valdovo žinioje esančias institucijas, naikinant atskirų Karūnos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės institucijų savarankiškumą. Tačiau tai buvo palaipsninis procesas, o ne radikali permaina. Valstybė, šiuo atveju Abiejų Tautų Respublika, neturėjo kitos alternatyvos. Panašūs procesai vyko ir kitose valstybėse, kurioms buvo būdingas federacinis valdymo principas, pavyzdžiui, Austrijoje. Nuolatinės tarybos Karo komisijos darbo apibrėžtį nusako ir valdovo karinės kanceliarijos veikla, labai svarbus buvo ir pats valdovo - Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio vaidmuo. Nereikėtų nuošalyje palikti ir to fakto, kad pagrindinė Nuolatinės tarybos veiklos sąlyga buvo užtikrinti Rusijos interesus. Panašų modelį Rytų imperija pritaikė Švedijoje: iš pažiūros valstybėje veikė tradicinės institucijos, tačiau svarbiausi svertai buvo palikti Nuolatinei tarybai, kurią kontroliuojant buvo galima valdyti ir visą valstybę. [Iš teksto, p. 220]