Istorinis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės palikimas: laimėjimai ir netektys

LTLietuviai, vieninteliai iš baltų genčių, XIII a. pirmojoje pusėje pasiekė kokybiškai naują civilizacijos raidos pakopą - sukūrė valstybę. Ji atsirado tvirtais valstybiniais dariniais neužpildytose Vidurio Europos rytinio pakraščio teritorijose, tarp Vakarų ir Rytų civilizacijų. Krikščioniškasis Vakarų pasaulis naująją “vėluojančią” valstybę sutiko, galima sakyti, priešiškai. Jis ir toliau rėmė katalikiškų riterių ordinų “Kryžiaus žygius” į šias žemes. Lietuvos valstybė beveik 200 metų buvo priversta ginklu ginti savo egzistenciją. Permanentinis karas su ordinais ir ji lydėjusi priverstinė izoliacija lėtino ir konservavo valstybės vidaus gyvenimą, kurstė visuomenės priešiškumą krikščionybei ir stiprino apsauginę pagonybės išsaugojimo nuostatą. Iki pat XIV a. 9-ojo dešimtmečio Lietuvai nepavyko įveikti izoliacijos nuo vakarų pasaulio. Nei Mindaugo krikštas 1251 m., nei jo karūnavimas Lietuvos karaliumi 1253 m. nei Gedimino pastangos XIV a. pirmojoje pusėje užmegzti glaudesnius ekonominius bei politinius kontaktus su Europa nedavė ilgalaikių apčiuopiamų rezultatų. Mindaugo priimtoji katalikybė XIII a. netapo valstybės religija, o pats karalius buvo vidaus sąmokslininkų nužudytas. Tikėtina, kad toks pat likimas XIV a. viduryje ištiko ir kitą Lietuvos gyvenimo reformatorių - didįjį kunigaikštį Gediminą. Tik po keleto dešimtmečių alinančių karų su ordinais, XIV a. 9-ajame dešimtmetyje, valstybės vidaus politiniame gyvenime galutinai nugalėjo krikšto priėmimo, atsivėrimo Europai šalininkai. [Iš straipsnio, p. 346]