Drinking horns from Plinkaigalis cemetery, Central Lithuania: new insights into chronology based on radiocarbon dating

LTViename išsamiausiai Lietuvoje tyrinėtų Tautų kraustymosi laikotarpio laidojimo paminklų – Plinkaigalio kapinyne (kėdainių r.) – aptikti keli išskirtiniai radiniai. Keturiuose kapuose (59, 61, 80 ir 332) buvo puošnūs geriamųjų ragų angų apkalai, ornamentuoti pasikartojančiais zoomorfiniais ir geometriniais motyvais, komponuotais linijomis atskirtuose laukeliuose. Šie apkalai archeologinėje literatūroje klasifikuojami kaip platieji apkalai, arba K.6 tipo apkalai. Dar keturiuose kapuose (2, 50, 54 ir 64) buvo kitokios, ne tokios dekoratyvios, geriamųjų ragų dalys. Puošnūs pasikartojančiais motyvais ornamentuoti geriamųjų ragų apkalai turi analogų Vidurio ir Vakarų Lietuvoje (pvz., Pašušvio, Rubokų, Kalniškių kapinynuose), Skandinavijoje (žemyninėje Švedijoje ir Gotlando saloje), šiaurės Lenkijoje, Karaliaučiaus krašte, Latvijoje. Žinoma ir kitų panašiai puoštų dirbinių. Šio puošybos stiliaus ištakos – Šiaurės germanų meno tradicijos. Visi aštuoni kapai datuoti radiokarboniniu būdu (1 lentelė), penkios datos straipsnyje skelbiamos pirmą kartą. Žmogaus kaulo (visais atvejais – kaukolės) mėginiai datuoti FtMC laboratorijoje Vilniuje. Taip pat straipsnyje remiamasi dar viena, kol kas nepublikuota, kapo 59 data (401–541 cal AD). Atlikus analizę įvairiomis OxCal priemonėmis, nustatyta, kad visų kapų datos, išskyrus kapą 59, statistiškai patikimai sutampa (Acomb = 123,6 % (An = 26,7 %)), gaunant datą 416–534 cal AD (2 lentelė). Kapo 59 data sutampa, nors ir statistiškai žemesniu patikimumu, su kapų 61, 80 ir 332, kuriuose rasti kiti gausiai ornamentuoti geriamųjų ragų apkalai, datomis. Tačiau visos kartu šios datos nėra vienalaikės. Vėlyvesnę kapo 59 datą galima mėginti aiškinti keliais būdais. Šis per 50 m. amžiaus individas galėjo būti tos pačios kartos atstovas, nors palaidotas vėliau.Be to, daiktą galėjo paveldėti pirmojo savininko palikuonys. Kita labiau nerimą kelianti tikimybė yra ta, mėginys paimtas galimai iš ne tam individui priskirto kaulo, nes visa viršutinė kapo dalis buvo suardyta. Naudojant alternatyvią, statistiškai patikimai senesnę, kapo 59 datą, gautą analizuojant šlaunikaulio mėginį, tiek kapų 59, 61, 80 ir 332 (418–537 cal AD, acomb = 116,4% (An = 35,4%)), tiek visų aštuonių kapų (416–532 cal AD (Acomb = 138,5% (An=25,0%)) datos sutampa. Visi kapai sudaro 0–201 metų trukmės fazę, kurios pradžios ir pabaigos datos – atitinkamai 371–530 ir 439–597 cal AD. Datos išsidėsčiusios 0–142 metų trukmės periodu (11 pav.). Naudojant alternatyvią kapo 59 datą, gaunama 0–156 metų trukmės fazė, kurios pradžios ir pabaigos datos – atitinkamai 382–527 ir 421–561 cal AD – išsidėsto 0–112 metų trukmės periodu. Taigi visi kapai greičiausiai datuotini laiko tarpiu tarp V a. pradžios ir VI a. pirmosios pusės (D2–E1 periodais), tačiau visi taikyti analizės būdai rodo nemažą sąlyginai vienalaikio (vienos ar kelių žmonių kartų gyvenimo trukmės) datavimo tikimybę. Tai pasakytina tiek apie kapus 59, 61, 80 ir 332, tiek apie visus kapus, kuriuose aptikta geriamųjų ragų dalių. Panašų jų datavimą patvirtina daugeliu atvejų tokios pačios įkapės kapuose (be geriamųjų ragų, tai pentinai, apavo dirželiai, storagalės apyrankės, lankinės ilgakojės bei trikampe kojele segės ir kt.) ir daugelio kapų išdėstymas šalia vienas kito. Stilistinis dalies dirbinių puošybos panašumas irgi yra argumentas, pagrindžiantis jų vienalaikiškumą. Visuose kapuose buvo palaidoti ginkluoti vyrai, dauguma jų ar visi (keli kapai buvo apardyti ir įkapės, manytina, išlikusios ne visos) su turtingomis įkapėmis.Taigi galima teigti, kad geriamieji ragai tam tikrą neilgą laiko tarpą buvo išskirtinis Plinkaigalio bendruomenės karinio elito atributas. Chronologinė ir erdvinė kapų koncentracija leidžia atmesti ilgalaikio naudojimo galimybę ir manyti, kad aptariamieji dirbiniai į kapus pateko sąlyginai neilgai trukus nuo jų pasirodymo bendruomenėje. Konkretiems dirbiniams pavirtus įkapėmis, regione nebeliko nei toliau naudojamų geriamųjų ragų, nei ornamentavimo tradicijos tąsos. Nauji išskirtiniai geriamieji ragai, naudoti kaip aukšto statuso žymenys, taip pat kiti radiniai rodo tuo metu nusidriekusius naujus kontaktų su Nemuno žemupio regiono, Sembos pusiasalio baltais ir tolimesniais kraštais vektorius. Geriamieji ragai patvirtina šių kontaktų grandinėje buvus ir Skandinaviją. Šie dirbiniai, turėję ypatingą socialinę bei ritualinę reikšmę šiaurės germanų pasaulyje, veikiausiai panašią reikšmę įgavo ir tarp baltų. Jų bendrumas visame Baltijos jūros regione įkūnija karinio elito identiteto bendrumą. Aplinkybės, kuriomis į Vidurio Lietuvą pateko puošnūs geriamieji ragai, kokį vaidmenį vaidino kariniai susidūrimai, dovanos, ryšiai, prekyba ar migracija, lieka neaiškūs. Dabartiniame tyrimų etape atlikta chronologijos analizė leidžia suabejoti tiesioginių ryšių su Skandinavija hipoteze. Plinkaigalio kapinyne aptikti geriamųjų ragų apkalai yra kiek vėlyvesni už rastuosius Švedijoje. Ilga daiktų kelionė iš rankų į rankas arba ilgas stiliaus mados slinkimas turėtų Lietuvoje palikti stilistiškai įvairesnių ir chronologiškai labiau išsibarsčiusių dirbinių. Šiuo metu galima manyti, kad Plinkaigalio geriamieji ragai, labiau tikėtina, buvo perimti iš artimesnių kaimynų, vakarų baltų. Tačiau tvirtesnėms išvadoms būtini išsamesni tyrimai, apimantys radiokarboninį datavimą, 87Sr/86Sr ir paleogenetinę analizę. [Iš leidinio]

ENRemarkable finds have been discovered in the Migration Period Plinkaigalis cemetery in central Lithuania: four burials contained drinking horn mounts decorated with recurring zoomorphic and geometric motifs, and four more burials contained other fragments of drinking horns. Similar elaborate ornate mounts can be found elsewhere in Central and Western Lithuania, as well as in Scandinavia, northern Poland, and the Königsberg region. The article discusses the chronology of the Plinkaigalis drinking horns, with all eight burials radiocarbon dated. The burials are dated to between the early fifth century and the first half of the sixth century AD, with a high probability that they all belong to a narrow time span or are relatively contemporaneous. The similarity of the grave good assemblages and the close spacing of the burials in the cemetery area serve as supplementary evidence of this. All the burials were of armed men, most or all of which were distinguished by their richness. Thus, we may argue that drinking horns were an attribute of a community’s military elite for a relatively short period of time. It is still unknown how these unique objects arrived in central Lithuania, and how much migration or distant contacts had to do with it. At the present stage of research, the chronological analysis carried out allows us to challenge the idea of direct connections with Scandinavia. Keywords: drinking horns, Plinkaigalis cemetery, Migration Period, radiocarbon dating, chronology. [From the publication]