LTMindaugo suburta ir apie 20 metų valdyta valstybė buvo pirmoji lietuvių valstybė. Tie 20 metų nenuėjo veltui: buvo kuriamos valstybės institucijos ir jos veikė. Geopolitinė Lietuvos padėtis lėmė, kad jai teko veikti dviem frontais: atremti iš šiaurės ir vakarų atslenkantį Ordinų ir kryžininkų keliamą mirtiną pavojų bei perimti politinę ir karinę iniciatyvą Rusios žemėse ir plėsti ten valstybės teritoriją. Jau Mindaugui valdant Lietuvos valstybėje susidūrė trys pasauliai - pagoniškasis Lietuvos, katalikiškasis Vakarų Europos ir stačiatikiškasis Rusios - su savo pasaulėžiūros, valstybingumo ugdymo ir kitais skirtumais. Priverstas rinktis iš jų, Mindaugas galiausiai bandė juos sujungti, tačiau šis bandymas dėl vakarų pasaulio, visų pirma Vokiečių ir Livonijos ordinų, agresyvumo nebuvo sėkmingas ir tapo perspėjimu kitoms Lietuvos žmonių ir valdovų kartoms. Minėtas susidūrimas neleido Mindaugui įgyvendinti dar vieną užmojį - sujungti baltų gentis. Tokia galimybė buvo negrįžtamai prarasta, šiauriniai ir vakariniai lietuvių giminaičiai baltai kovojo paskutines itin sunkias ir nesėkmingas kovas dėl laisvės. Tuo didesnis atrodo Mindaugo vadovaujamų lietuvių pasiekimas - savo valstybės sukūrimas ir apgynimas. Tiesa, jie turėjo geresnes sąlygas, negu pirmieji užpulti latviai ar prūsai. Įveikdamas didelį sukrėtimą, kurį valstybė patyrė po Mindaugo mirties, jo darbo tęsėjas Traidenis, nors ir nesustabdė baltų politinio arealo mažėjimo, likvidavo valstybę ištikusią suirutę, apgynė jos sienas, sustiprino pačią valstybę. [Iš straipsnio, p. 72]