LTPagoniškosios Gedimino giminės valdymo šimtmetis Lietuvai buvo reikšmingas tuo, kad Lietuvos valstybė įsitvirtino lietuvių žemėse ir, prisijungusi Rusios žemių, tapo viena iš stipriausių regiono valstybių. Šią valstybę sukūrusi lietuvių tauta buvo istorijos vyksmo Europoje subjektas. Tiesa, nepriėmusi krikšto, ji beveik visą laiką buvo politiškai izoliuota. Pagonybė padėjo išlikti ir išsaugoti etnokultūrinį savitumą, bet kartu trukdė modernizuoti visuomenę ir valstybę bei mokytis iš kitų kraštų patyrimo. Lietuvai politinėmis priemonėmis pavyko apginti savo žemes nuo Vokiečių ordino ir jo talkininkų agresijos. Tačiau jau XIV a. antrojoje pusėje tos konservatyvios priemonės lėmė politinį inertiškumą - LDK politinės bei kultūrinės izoliacijos likvidavimas netapo jos valdovų veiklos programa. Be to, krašto jėgos buvo išskaidytos didelėje erdvėje. Lietuvai ėmė grėsti pavojus pralaimėti karą su Ordinu. XIV a. 8-ojo ir 9-ojo dešimtmečių sandūroje valstybę sukrėtė dinastijos narių tarpusavio kovos ir pastangos įgyvendinti savo interesus su kaimyninių, priešiškų LDK šalių pagalba. Galėjo pražūti didžiausias tautos laimėjimas - Lietuvos valstybė. Naujoji valdančiųjų karta ėmė ieškoti išeities iš krizės. [Iš straipsnio, p. 121]