Racionalumo problema šiuolaikinėje politinėje filosofijoje : disertacija

LT„Racionaliai sutvarkytos“ visuomenės idėja klasikinėje politinėje filosofijoje laikyta siektinu politiniu idealu, kadangi „racionali tvarka“ kartu suvokta kaip teisinga. Tiek racionalumo, tiek teisingumo sampratos istoriškai ne kartą kito, tačiau jų implikaciniu ryšiu suabejota tik Naujaisiais laikais. XX a politinėje filosofijoje galima pastebėti dvi viena kitą ignoruojančias tendencijas: racionalistinę, tebemėginančią modeliuoti racionalios ir teisingos visuomenės viziją, ir anti-racionalistinę, kuri abejoja ne tik racionalios tvarkos teisingumu, bet ir pačiu racionalumo racionalumu, sukompromituodama jį kaip būdą užmaskuoti represyvius galios santykius. Disertacijoje pristatoma perspektyva, leidžianti šias tendencijas lyginti tarpusavyje ir ištirti jų santykį su racionalaus visuomenės modelio idėja, kritiškai analizuojant dvi racionalistinės (Johno Rawlso ir Keano Binmore‘o) ir dvi antiracionalistinės (Jeano-François Lyotardo ir Jeano Baudrillardo) teorijas. Disertacijoje jos interpretuojamos kaip skirtingos racionalumo problemos politinėje filosofijoje artikuliavimo galimybės. Ginama tezė, kad racionalaus visuomenės modelio idėjos dėl loginių priežasčių negalima nei be išlygų priimti, nei atmesti, nes racionalumo negalima nei deduktyviai susieti su teisingumu, nei visiškai nuo jo atskirti, nei atsisakyti abiejų nesunaikinant politinės filosofijos kaip disciplinos savarankiškumo ir išvengiant kontraimplikacijų, o sumanymas abi kategorijas glaudžiai susieti išsaugant jų autonomiją yra prieštaringas. [Iš leidinio]

ENThe idea of a “rationally organised’ society in classical political philosophy is to be regarded as a political ideal to be striven for because the “rational order” is understood as correct. Conceptions of both rationality and correctness historically changed many a time; however, it was only in the Modern Ages that their implication relations were questioned. Two tendencies ignoring one another can be observed in political philosophy of the 20th century: rational, which further tries to model a vision of a rational and just society, and anti-rational, which doubts correctness of not only the rational order but also rationality of rationality compromising it as a means of masking repressive relations of power. The dissertation presents the perspective enabling us to compare these tendencies and to study their relationship with the idea of a rational model of society, critically analysing two rationalistic theories (John Rawls and Kean Binmore) and two anti-rationalistic (Jean-François Lyotard and Jean Baudrillard) theories. In the dissertation they are interpreted as different possibilities of articulating the problem of rationality in political philosophy. The thesis that due to logical reasons the idea of the rational model of society can be neither accepted without reservation nor rejected because rationality can neither be deductively related to correctness nor can it be completely separated from it, nor both of them can be reject without destroying political philosophy as independence of a discipline and avoiding complications, and the idea to closely relate both categories preserving their autonomy is controversial.