LTPastaraisiais metais tarmėtyra išgyvena renesansą. Išleidžiami ne tik tarmių žodynai (A. Vidugiris. Zietelos šnektos žodynas), bet ir tekstų knygos (D. Mikulėnienė, K. Morkūnas Dieveniškių šnektos tekstai, Ž. Markevičienė Aukštaičių tarmių tekstai). Tiems, kurie rengia minėto pobūdžio leidinius, visada iškyla įvairių klausimų, mat nuo seno būdami taupūs, pasirodo, esame savo turto nemažai sukaupę. Antai Lietuvių kalbos instituto Kalbos istorijos ir dialektologijos skyriuje saugoma tekstų, pavienių sakinių, kuriuos yra užrašę kalbininkai bei studentai, kilę iš tam tikrų Lietuvos regionų, gerai mokėję tarmę. 1957-1959 m. iš Joniškio apylinkių šnektų tekstų su aprašais yra palikę: Aldona Jonaitytė (Dilbinai, Juškaičiai, Dameliai, Vaineikiai, Skaistgirys), Simas Karaliūnas (Gudaičiai, Daunorava, Vaineikiai), Jonas Pauža (Kriukai), Rimantas Vaitiekūnas (Skaistgirys), Aldona Bulzgytė (Kriukai), Leonida Tuminaitė (Noriūnai, Kepalių apyl.). Būtų galima manyti, kad į Lietuvių kalbos žodyną, kurio pirmame tome pažymima, jog tai „... aiškinamasis žodynas, apimantis visus, kiek įmanoma, lietuvių kalbos žodžius, pradedant seniausiais lietuvių rašto paminklais..." (1: VIII), o pirmasis iš šaltinių - šnekamoji liaudies kalba, minėtų šnektų žodžiai pateko. Mat žodyno rengėjams buvę svarbu kaip geriau iliustruoti pateikiamą žodį, kad atsiskleistų jo reikšmės, reikšmių atspalviai, sintaksiniai ryšiai su kitais žodžiais, paplitimas kalboje (1: XIII). [...]. [Iš straipsnio, p. 94-95]