Pasaulio šventumas

LTKalbant apie baltiškąją pasaulio sampratą, atmintina, jog pasaulis yra Saulio, arba Saulės, darinys, t. y. Mono išmonė (Šventasis Saulis - šventas pasaulis). Monas yra Aukštėjas, Aumuo arba gr. "Nous" - veiklus ir skvarbus Intelektas Kūrėjas, kuris kuria arba tveria. Kosmosas (gr. tvarka) yra kaip aukso kiaušinis, laiptuotas būties šventapilis - priešprieša chaosui arba pirminiams vandenims, Marioms. Manoma, kad žodis šventas kilęs iš indoeuropietiškos šaknies "k'uento". Rig Vedoje du kartus minima forma "švanta" priklauso plačiai žodžių grupei arba šeimai, kilusiai iš veiksmažodinės formos "šū-(šva)", reiškiančios augimą, brinkimą, pūtimąsi. "Švanta" ir "agni" reiškia pampstančią, augančią ugnį, didinančią savo galią (pvz., avest. atreni speništem yazamaide - “mes garbinam švenčiausią ugnį”, turint omeny vieną iš penkių ugnies rūšių). V. Toporovas pažymi indoeuropietišką pradinę šaknį "men / mon / mn", iš kurios kilęs avest. "spenta" ir "mainyav" junginys. "Spenta Mainju", arba Šventos Dvasios (= Mono, Mano) pavidalu tai yra kūrybinis Ahūra Mazdos aspektas. Iš Mono sklinda są-monės, iš-monės, pra-monės ir pra-manai, monai (stebuklai ir apžavai), kyla su-manumas, mintys, mįslės (minslės) ir minklės, atmintys, mantos, mentos - visas įmantrus pa-saulis. Avestiškasis junginys "spenta" ir man atveria derinį "spenta mantra" - šventoji mantra (sakoma "mandrus raganius“; Sviataja Mudrostj = Sophia). [Iš teksto, p. 172]