Nauji V a. pab.- VI a. pr. laidojimo papročiai Nemuno žemupyje

LTTarpgentiniai ir tarpkultūriniai (ypač skirtingų laikotarpių) ryšiai Lietuvos archeologų dar labai nedaug tyrinėti. Tai paaiškinama tuo, kad dar nevienodai gerai tiek teritorijos, tiek laiko atžvilgiu ištirti ir patys Lietuvos archeologijos paminklai. Be to, daugiausia dėmesio būdavo skiriama archeologiniams radiniams analizuoti, o ne jų kilmei nustatyti, dažniausiai apsiribota materialinės kultūros pakitimų konstatavimu ar pačių bendriausių laidojimų papročių požymių išskyrimu, bet nebuvo bandoma ieškotijų genetinio ryšio. Šiuo metu archeologai jau gali neblogai charakterizuoti įvairias gentis tam tikrais laikotarpiais, bet atskirų periodų sandūros procesų (kultūrinių lūžių), dažniausiai nepaaiškina. Literatūroje vyrauja nuomonė, kad baltų gentys Lietuvoje apsigyveno II tūkstantm. pr. m. e., niekur nekeliavo ir iki pat Lietuvos valstybės susidarymo didesnės pašaliečių įtakos nepatyrė. Tokią pažiūrą kritikavo archeologė R. Volkaitė-Kulikauskienė. Jos nuomone, veikiama tiek vidinių, tiek išorinių veiksnių (tautų kraustymasis, rytų slavų plitimas į vakarus), kito ir baltų teritorija, labiausiai, be abejo, pačių kraštinių genčių, bet tam tikrų persigrupavimų buvo ir centriniame baltų areale. Šio straipsnio tikslas - remiantis naujausiais archeologinių kasinėjimų duomenimis išjudinti vieną archeologinėje literatūroje labai įsigalėjusią nuostatą, kad Nemuno žemupyje ir vidurio Lietuvoje I m. e. tūkstantm. pradžioje susidariusios dvi grupės plokštinių kapinynų be pertrūkių vystėsi iki pat rašytinės istorijos pradžios. [Iš teksto, p. 24-25]