Demonstravimo - stebėjimo metodo veiksmingumo analizė studenčių plaukimo mokyme

• LSU talpykla: numerio tekstas

LTTyrimo tikslas: nustatyti demonstravimo – stebėjimo metodo poveikį studenčių plaukimo mokyme. Demonstravimo – stebėjimo metodas skirtas vaizdingo mokymo įgyvendinimui. Demonstravimas – stebėjimas efektingas, kai yra derinamas su žodiniais metodais. Kai kurie pedagogai tvirtina , kad toks mokymas lengvina žinių perėmimą, yra pažinimo ir savarankiškos plėtotės pagrindas (Rajeckas, 1999). Šiuolaikinė didaktika orientuojama į savarankiško mokymosi ir veiklos gebėjimų ugdymą. Savarankiškame darbe svarbiausia nauji, originalūs, kūrybiniai savarankiško darbo rezultatai. Kuo daugiau į ugdymo procesą bus įtraukta įvairovių, naujovių, tuo daugiau išaugs motyvacija, kuri labai svarbi mokymo ir išmokimo procese (Grajauskas ir kt. 2009). Naujovių diegimas į kūno kultūros programas šalia tradicinių fizinio aktyvumo formų padeda išlaikyti aukštojoje mokykloje studenčių teigiamą požiūrį į dėstomą kūno kultūros discipliną per visą mokymosi laikotarpį (Zuozienė ir kt., 2005). Formuojant judesio įgūdį, būtina įveikti tris pagrindinius etapus: pasirengimo, judesių mokymo bei lavinimo ir vertinimo. Judesių mokymasis yra efektyvus tuomet, kai yra pastovus grįžtamasis ryšys ir suteikiama informacija apie atlikto judesio rezultatą. Be suformuoto vaizdinio besimokantiems, svarbu sudaryti sąlygas savarankiškai analizuoti ir vertinti išmoktus technikos elementus. Vienas iš geresnių būdų, kaip besimokantiems patiems susidaryti vaizdinį apie plaukimo būdo nugara atliekamus veiksmus, išmokti teisingos plaukimo būdo judesių technikos – leisti jiems savarankiškai analizuoti technikos elementus (Lagūnavičienė ir kt., 2008).Tyrimo tikslas: nustatyti demonstravimo – stebėjimo metodo poveikį studenčių plaukimo mokyme. Norint išsiaiškinti demonstravimo – stebėjimo metodo veiksmingumą plaukimo mokyme, 2010 – 2011m.m. buvo atliktas pedagoginis eksperimentas su 14 LKKA socialinės pedagogikos (SOP) ir 10 taikomosios fizinės veiklos (TFV) aktyviai nesportuojančių studenčių. Atitinkamai, merginos buvo suskirstytos į eksperimentinę ir kontrolinę grupes. Pirmame eksperimento etape siekėme ištirti aktyviai nesportuojančių studenčių plaukimo technikos teorinių žinių lygį, taikant demonstravimo – stebėjimo metodą mokyme ir jo netaikant. Antrame eksperimento etape nustatėme kiekvienos tiriamosios plaukimo technikos pokytį, kai mokant baseine buvo taikytas demonstravimo – stebėjimo metodas, naudojant individualias pedagoginio stebėjimo lenteles ir nebuvo taikytas. Tyrimo rezultatai parodė, kad po teorinės paskaitos, eksperimentinės grupės studentės plaukimo nugara technikos elementus įvertino teisingiau: „ gerai“ nuo 94,5 iki 100 procentų. Kontrolinės grupės studenčių teorinis plaukimo technikos supratimas žemesnis: „ gerai“ nuo 30 iki 42 procentų, (p<0,05, išskyrus galvos ir kūno padėtį) Baigus plaukimo mokymo kursą baseine eksperimentinėje grupėje technikos rodikliai žymiai pagerėjo: studentėms galvos ir kūno padėtis įvertinta „ gerai“ nuo 16,7 iki 60 proc. (p<0,05 ), kojų judesių atlikimas – nuo 20 iki 86,7 proc. (p<0,05). Kontrolinėje grupėje technikos rodiklių žemesni įvertinimai: galvos ir kūno padėties vertinimas „ gerai“ liko toks pats – 35 proc., kojų judesių atlikimo vertinimas „gerai“ kito nuo 45 iki 50 procentų (p>0,05). Demonstravimo – stebėjimo metodo taikymas turėjo teigiamą poveikį plaukimo mokymui. Raktažodžiai: demonstravimo – stebėjimo metodas, plaukimo būdo nugara pedagoginio stebėjimo lentelė, aktyviai nesportuojančios studentės. [Iš leidinio]