Smuikas ir smuikavimas lietuvių etninėje kultūroje

Collection:
Mokslo publikacijos / Scientific publications
Document Type:
Knyga / Book
Language:
Lietuvių kalba / Lithuanian
Title:
Smuikas ir smuikavimas lietuvių etninėje kultūroje
Alternative Title:
Fiddle and Fiddling in Lithuanian Ethnoculture
Publication Data:
Vilnius : Kronta, 2000.
Pages:
304 p
Summary / Abstract:

LTSmuikavimas lietuvių etninėje kultūroje buvo svarbus jau XVII a. antroje pusėje. Iki XX a. 6–7-ojo dešimtmečių smuikas išliko vienas iš pačių svarbiausių muzikos instrumentų daugelyje lietuvių papročių. Vėliau liaudies smuikavimas sparčiai nyko. Labiausiai išplėtotos liaudies smuikavimo (giminės smuikavimo, smuikdirbystės) tradicijos per paskutinius pusantro šimto metų gyvavo Žemaitijoje. Silpnesnės jos Aukštaitijoje, Dzūkijoje, dar menkesnės Suvalkijoje ir Klaipėdos krašte. Žodį smuikas lietuviai perėmė maždaug X a. iš rytų slavų vakarinių genčių. Šis faktas rodo, kad lietuviai griežti dabartinio smuiko pirmtakais pradėjo tą patį šimtmetį, kaip ir tos Europos tautos, kuriose jie paplito anksčiausiai. Iš liaudies terminijos matyti, kad lietuvių smuikavimas labiau buvo veikiamas slavų, mažiau germanų įtakos. Lietuvių liaudies smuikininkų repertuarą sudarė šokiai, maršai, dainos ir rateliai. Smuikavimui liaudies papročiuose buvo priskiriamos šios funkcijos: estetinė, emocinė, komunikacinė, signalinė. Smuikavimas turėjo ir mitinę–simbolinę paskirtį: tarpininkauti tarp šio ir anapusio pasaulio, apsaugoti nuo blogio, skatinti gyvybines jėgas. Įvairialypiai lietuvių smuikavimo ryšiai ir su senąja baltų, ir su krikščionių mitologija: jie stiprūs su žemės bei požemio, menkesni su dangaus mitinėmis būtybėmis. Visi knygoje aptarti lietuvių liaudies smuikavimo aspektai rodo šio reiškinio ryšius ir su Europos, ir su Azijos bei viso pasaulio tautų liaudies muzikavimo tradicijomis, tačiau lietuvių bei atskirų Lietuvos regionų smuikavimo tradicijos turi ir vien joms būdingų bruožų. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Smuikas; Smuikavimas; Lietuvių etninė kultūra; Papročiai; Fiddle; Fiddling; Lithuanian ethnoculture; Customs.

ENIn Lithuanian ethnic culture, the fiddling was of importance since the second half of the 17th century. The fiddle has been one of the most popular musical instruments in most of the Lithuanian folk customs up to the 1950s–1960s. At present, the folk fiddling tradition is dying out. The folk fiddling tradition (family fiddle-playing, fiddle making) has been particularly developed in Samogitia over the last 150 years, to a lesser degree in the East and South-Eastern Lithuania (Aukštaitija, Dzūkija), and sporadically in the South and South-Western Lithuania (Suvalkija and Klaipėda region). Lithuanians had borrowed the word “smuikas” (fiddle) from western tribes of the Eastern Slavs sometime in the 10th century. It could be assumed, therefore, that Lithuanians began to play prototypes of the violin almost at the same time as European nations known for the common use of the violin by the early 1600s as a folk dance instrument. Lithuanian fiddling was mostly influenced by Slavs and to a lesser degree by Germans. The repertoire of Lithuanian fiddlers included, dances, marches, songs and round dances. The folk fiddling used to have the following functions: aesthetic, emotional, communicative, signalling and symbolic-mythic. The fiddle played the role of a mediator between this world and the beyond. In the Lithuanian fiddling tradition, there are multiple bonds with the mythology of both the ancient Balts and the Christians. The book highlights that Lithuanian folk fiddling tradition, by many aspects, is related to both European and Asian and world folk music traditions. However, fiddling tradition, in Lithuania as a whole and in regions of the country, has its own specific features.

Related Publications:
Permalink:
https://www.lituanistika.lt/content/11207
Updated:
2019-11-06 13:10:13
Metrics:
Views: 144
Export: